Bendraudama su socialiniais darbuotojais, lydinčiais sudėtingas šeimas, pastebėjau labai panašią tendenciją, kuria noriu pasidalinti. Gal tai bus impulsas refleksijai ar diskusijoms.
Pastebiu, kad kai šeimos patenka į kritines situacijas, kuomet reikia kažką gelbėti, vaiko gerovė būna pavojuje, socialiniai darbuotojai dirbantys su tomis šeimomis dažnai turi labai aiškiai išdirbtus algoritmus, kaip jiems reikia reaguoti. Jie veikia greitai nepaisant stokojančio bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis ir patiriamos rizikos. Tuomet jei domiuosi, kas vyksta jų darbiniame gyvenime, atsakymas būna labai aiškus- buvo atvejis. Apie jį ventiliuojamės su kolegomis, šeimos nariais ir supervizijoje.
Bet po to seka etapai, kuriuose šeimos gyvena be ypatingų kritinių situacijų. Kartais vaikščiodamos ant plono lyno, lyg tiksinti bomba, kuri socialinių darbuotojų nujautimu kažkada vėl sprogs. Kartais šeima iš ties daro teigiamus pokyčius, ir atsiranda viltis, kad situacija turi šansą gerėti. Ir jei toje fazėje domiuosi, kaip gyvena socialiniai darbuotojai, atsakymas būna „viskas gerai“.
Aš dažnai keliu klausimą, kas vyksta toje „viskas gerai“ fazėje, kam yra išnaudojamas šis laikas. Ir jaučiu, kad tai dar reikia įsivardinti, algoritmų šioje fazėje nėra. Gal tai laikas, kuomet socialiniai darbuotojai ilsisi po patirto streso ir.. ruošiasi kitam atvejui. Skaityti daugiau...
Paskutiniame puslapio www.socdarbas.lt komandos susitikime įsivardijome, kad džiaugtumėmės, jei prie mūsų prisijungtų dar pora žmonių.
Tad atvirai kviečiame, gal yra norinčių dalį savo laiko skirti šio puslapio turinio palaikymui. Paprastai susitinkame vieną kartą į maždaug tris mėnesius Kaune, likusį laiką komunikuojame elektroniniu paštu.
Susitikimo metu peržiūrime kas buvo planuota atlikti, surenkame informaciją naujienlaiškiui, pageneruojame idėjas naujiems straipsniams. Šie susitikimai vyksta neformaliai, tačiau labai produktyviai.
Svarbu paminėti, kad tai yra materialiai neatlygintina veikla, tačiau tai gali padėti jums susirasti bendraminčių bei diskusijos partnerių socialiniame lauke, arba tai gali tapti įrankių reflektuoti savo patirtį ir straipsnių pavidalu suteikti jai tam tikrą materiją.
Susidomėjote- laukiame jūsų žinučių elektroniniu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Socialiniame darbe darbuotojams neretaitenka susidurti su agresyviais klientais, kurie kartais turimą pyktį nesąmoningai nukreipia į aplinką ar darbuotją, kartais tiesiog patiria frustraciją ir bejėgystę ir dėl to jiems kyla agresija. Socialiniai darbuotojai kelia klausimus apie savo saugumą, pačių turimus įrankius ir gebėjimus kaip elgtis agresijos akivaizdoje. Dar 2018 metų pabaigoje Lietuvoje lankėsi specialistas iš Olandijos Marco Dieleman, kuris veda mokymus darbuotojams, kurie dirba su agresyviais klientais. Mokymų metu darbuotojai analizavo dėl kokių priežasčių klientams kyla stresas, pyktis, mokėsi kontroliuoti savo emocijas ir stresą, ieškojo būdų, kaip išlikti ramiems stresinėje situacijoje, kaip anksti atpažinti iš kliento kylančią agresiją ir kokias prevencijos priemones taikyti. Praktinėje dalyje darbuotojai mokėsi technikų, užtikrinančių saugumą ūmios agresijos metu, kaip apsaugoti save aplinkinius ir patį klientą. Taigi, norisi pasidalinti keletu pastebėjimų iš mokymų bei patarimų, kurie galbūt bus vertingi dirbantiems su žmonėmis.
Ten kur kyla agresija (prieš save arba kitą) visada reikėtų ieškoti priežasčių dėl ko taip vyksta. Agresija gali kilti iš frustracijos arba būti instrumentinė t.y būti naudojama kaip įrankis gauti tai, ko norima. O ką gali padaryti darbuotojas? Pirmiausia atpažinti pats ir padėti tai atpažinti žmonėms su kuriais dirba. Socialiniame darbe tai labai svarbu, kadangi klientai dažnai stokoja įgūdžių atpažinti kas su jais vyksta, taip pat sunkiai gali tai įvardinti. Jei agresija kyla iš frustracijos, svarbu padėti nurimti, o jei atpažįstame, jog tai naudojama kaip instrumentas kažką gauti – svarbu uždėti ribą ir padėti klientui ieškoti kitokių būdų tikslui pasiekti.
Skirtumą aiškiau galime atpažinti mažų vaikų elgesyje, juk bene visi esame matę kaip parduotuvėje vaikas krenta ant žemės, pyksta, ašaroja, kad jam nupirktų vieną ar kitą – kai agresija naudojama kaip įrankis, jog būtų patenkinamas poreikis. Vėliau atpažinti panašias situacijas tampa kiek sunkiau, tačiau svarbu visada perklausti iš kur kyla agresija? Ir paieškoti nepatenkintų poreikių ir iš kur kyla frustracija bei atitinkamai reaguoti.
Jei klientui kyla agresija, pyktis ir jis ima elgtis destruktyviai, yra keletas žingsnių, kurių svarbu imtis...Skaityti daugiau...
2018 m. rudenį startavo nacionalinis savanoriškos tarnybos modelis – „Jaunimo savanoriška tarnyba“ (JST). Programą įgyvendina Jaunimo reikalų departamentas prie SADM. Tai intensyvi 6 mėn. trukmės savanorystės programa jauniems žmonėms nuo 14 iki 29 m., kurios metu jaunuoliai bent 40 val./ mėnesį savanoriauja pasirinktoje akredituotoje (kokybės ženklą turinčioje) priimančioje organizacijoje. Kiekvienas savanoris kartą per mėnesį susitinka su savanorišką veiklą organizuojančios (SVO) organizacijos paskirtu mentoriumi (ar savanorių grupėje) ir mokosi spręsti su tarnyba susijusias problemas, sistemina patirtį ir įvardija išmokimus.
Savanoriai, kurie įgyvendina daugiau nei 3 mėnesius tarnybos, įgyja JST pažymėjimą – JRD patvirtintą dokumentą pažymintį tarnybos metu įgytus ar sustiprintus įgūdžius. Pažymėjimų suformavimui mentoriai, dirbantys programoje, susitikimų su savanoriais metu pasitelkia skaitmeninių ženklelių platformą – įrankį kompetencijų refleksijai ir užfiksavimui. Ženkleliai veikia, kaip žaidybinis programos komponentas, skatinantis siekti stiprinti įgūdžius, formuoja įprotį apmąstyti savo įgūdžius. Skaityti daugiau...
Šiandien, kai daug kalbama ir diskutuojama apie institucinės globos pertvarką ir paslaugų teikimą bendruomenėje, girdime daug nuomonių, komentarų, vertinimų ir klausimų, susijusių su pertvarkos eiga. Vieni kritikuoja dėl nepasirengimo, kiti dėl skubos, tretiems atrodo, kad pokyčiai vyksta pernelyg lėtai, bet turime pripažinti, kad ir kaip sunkiai, tačiau po truputį judame į priekį.
Vilijampolės socialinės globos namai yra biudžetinė įstaiga, kurioje ilgalaikė socialinė globa teikiama suaugusiems asmenims su proto ar psichikos negalia ir vaikams su proto ar psichikos negalia, likusiems be tėvų globos. Savo kelią pertvarkos link pradėjome dar 2016 metais, buvo daug klausimų, įtampos, neaiškumo, ekspertų pagalba atliktas įstaigos darbuotojų motyvacijos teikti paslaugas bendruomenėje vertinimas, gyventojų poreikių vertinimas ir parengtas įstaigos pertvarkos planas. Per visą tą laiką analizavome, diskutavome ir ieškojome sprendimų, kurie geriausiai atitiktų paslaugų gavėjų poreikius. Ties kilusiais iššūkiais dirbo visa specialistų komanda ir šiandien turime rezultatą, kuris džiugina, ir kuriuo noriu pasidalinti. Trumpai paminėsiu, kad pertvarkant įstaigą paslaugos bendruomenėje (Kauno mieste) jau teikiamos 3 grupinio gyvenimo namuose suaugusiems asmenims su proto negalia (15 asmenų) ir 2 grupinio gyvenimo namuose vaikams su proto negalia (11 vaikų), 2019 metų pradžioje planuojame startuoti su dar vienais grupinio gyvenimo namais vaikams su negalia. Daugiau skaitykite čia...
Pirmas pavyzdys: bendradarbiavimas tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo
Antra dalis: atvejo vadybininko akimis
Antras pavyzdys: atvejo vadybos galia
Trečias pavyzdys: atvejo vadybininko darbas
Atvejo vadyba ir socialinis darbas
Socialinis darbuotojas
Atvejo vadybininkas
Atvejo vadybininko kompetencijos
Pradžia
Atvejo vadybininko paskyrimas
7 pagrindiniai klausimai
Bendradarbiavimas su specialistais
Ketvirtas pavyzdys: kontaktas su mokykla
Penktas pavyzdys: pasiruošimas atvejo vadybos posėdžiui
Šeštas pavyzdys: ne viskas vyksta kaip suplanuota, penkto pavyzdžio tęsinys
Septintas pavyzdys: kiti sunkumai, su kuriais susiduria moderatorius
Kalbėjimas apie realybę
Konfidencialumas
Galutinės pastabos ir išvados
Poreikis reakcijoms
Literatūra
======
Įvadas
Jau beveik metai kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir Atvejo vadybos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A-1-141 ,,Dėl atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“. Patirtys yra įvairios. Dirbant kilo daug klausimų. Tai nestebina, kadangi vaiko teisių apsaugos sistema keitėsi iš esmės. Įstatymas iki šios dienos kelia daug klausimų ir diskusijų. Mes, praktikai, su skirtinga patirtimi darbo su šeima srityje, praeitą pavasarį atradome įstatymo sudėtingumą, kai stengėmės suprasti skirtingus naujo įstatymo aspektus. Koks bendras ryšys tarp Vaiko teisių apsaugos skyrių skirtingų sričių specialistų, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau – TBK), Mobilių komandų, atvejo vadybininkų ir kitų specialistų, dirbančių su šeimomis? Yra didelė rizika, kad vaikas ir jo šeima pasimes visoje biurokratijoje (žiūrėti straipsnį „Apie pokyčius darbe su šeimomis”).
Mes tęsiame savo susitikimus, nes mums rūpi pagalba vaikams ir jų šeimoms, vaikai, kurie yra fizinio ir/ar psichologinio smurto rizikoje ar jiems trūksta esminių sąlygų augti emociškai ir fiziškai saugioje aplinkoje. Darbo grupės susitikimuose pasidalinome savo patirtimis ir rūpesčiais, diskutavome apie problemas ir kėlėme klausimus, analizavome, kokiais būdais galėtume pagerinti pagalbos organizavimą ir teikimą. Padrąsino geri rezultatai ir sėkmingi pavyzdžiai. Keletą galėsite perskaityti šiame straipsnyje.
Yra daug būdų, kaip mes galime pažvelgti į pavyzdžius. Kaip, pavyzdžiui, ir į problemas, kurias šeima patiria, siūlomą pagalbą ir skirtingų profesionalų darbo būdus. Šiame straipsnyje mes susikoncentruosime į atvejo vadybą. Tai yra nauja pareigybė ir yra poreikis ją vystyti atkreipiant dėmesį į tai, kas vyksta praktikoje.
Darbo grupėje mes ieškojome būdų, kaip siekiant atkurti ar pagerinti šeimos funkcionavimą, atkurti santykius tarp vaikų ir jų tėvų, kitų asmenų: artimųjų, giminaičių, draugų, pažįstamų. Fizinis saugumas ir emocinės sąlygos yra sveiko augimo ir vystymosi pagrindas. Išankstinė sąlyga yra ta, kad tėvai, vaikas ir kiti įsitraukusieji gali laisvai išreikšti savo problemas, mintis, abejones ir klaidas be kaltinimo ar baimės būti nubaustiems. Sėkmė ne visuomet yra garantuota. Skaityti daugiau...
Šį kartą pristatome refleksiją apie bendravimą su pabėgėliais. Šis lengvai skaitomas pasidalinimas leidžia šiek tiek geriau pažinti poros pabėgėlių statusą turinčių žmonių gyvenimus, taip pat nuostabiai atskleidžia santykio kūrimosi trapumą bei galimybes, kurias jis teikia. Socialiniams darbuotojams šis pasidalinimas gali sužadinti savirefleksiją "o ko gi aš galiu išmokti iš žmonių, su kurias dirbu"?
Apie obuolius arabiškai, deginimąsi parkuose ir santykį. Pabėgėlių integracija per kalbos mokymą
Kol Briuselyje vyksta diskusijos apie tai, ar pabėgėlių tema suskaldys Europą, aš užsimetu kurpinę ir lekiu pas Hayą[1] - ten, kur politiniai sprendimai materializuojasi.
Jau keturis mėnesius kiekvieną savaitę susitinku su jauna mergina iš kaimiškos vietovės Sirijoje, po keleto metų klajonių po Turkiją ir Graikiją su dviem vaikais ir vyru atvykusia į Lietuvą. Haya, turėdama du mažus vaikus, nerado galimybės lankyti lietuvių kalbos kursų, todėl už jos integraciją Lietuvoje atsakinga organizacija ieškojo savanorių, kurie galėtų skirti laiko privačioms pamokoms namuose. Ir surado.
Nuo pat pradžių supratau, kad mūsų pamokų formatas bus kitoks, nes įeisiu į privačią Hayos namų erdvę. Kad mūsų pamokos ir bendravimas būtų sėkmingi, buvo be galo svarbu sukurti santykį. Pirmo mūsų susitikimo Hayos namuose metu, dalyvaujant jos vyrui ir vertėjui (nes nė vienas iš jų nekalbėjo angliškai), pasiskolinau iš kito siro girdėtą frazę “kad ir kokie mes akivaizdžiai skirtingi, įsidūrus į pirštą skauda visiems”, Haya ir jos vyras šyptelėjo - taip susipažinom. Skaityti daugiau...