|
|
Dirbant socialine darbuotoja vaikų dienos centre (tai buvo pirmasis mano darbas pabaigus socialinio darbo studijas) nedavė ramybės klausimas, kaip iš tikrųjų atsiranda teisės aktai, kas ir kada sugalvoja ir nusprendžia, kad tam tikros teisės aktų nuostatos jau turėtų būti keičiamos, kaip kardinaliai keičiamos, kiek teisės aktai spėja eiti koja kojon su praktika? Visi turbūt puikiai žinome, kiek reikia LR piliečių, kurie turi rinkimų teisę, parašų, kad būtų galima pateikti įstatymo projektus Seimui. Arba, kiek reikia piliečių,kurie turi rinkimų teisę, parašų, kad būtų galima skelbti referendumą dėl piliečiams svarbių klausimų. Man tiesą sakant visada atrodė, kad tai neįmanoma... o ypač kai esam tokie susvetimėję. Deja. Todėl visada atrodydavo, kad viską sprendžia „ten tie kur valdžioj“, „biurokratai“, kurie neturi nieko bendro su praktika, o kartais ir realybe. Kad ir kaip niūriai viskas atrodė, tačiau padirbus kelerius metus supratau, kad įtaką daryti galime visi, kad pokyčiai gali ateiti iš apačios, iš praktikos. Daugiau skaitykite... 
Žemiau pateiktas atvejis yra socialinio darbo studentės. Mes esam įsitikinę, kad Jūs ar Jūsų kolegos turite įdomių pavyzdžių iš savo darbo patirties. Jūsų patirtis ir pavyzdžiai gali būti įkvėpimas kitiems...!
Būtų smagu, jei norėtumėte ir galėtumėte pasidalinti savo pavyzdžiais su tinklapio vartotojais.
Studentai dažnai į situaciją ar į socialinį darbą pažvelgia naujomis akimis. O tai kelia susidomėjimą.
"Problemos sprendimai, kai stengiamasi įgalinti klientą reikalauja žinių, bendradarbiavimo ir laiko sąnaudų. Mano aprašomas atvejis prasidėjo 2016m. kovo mėnesį, kai atlikau praktiką Plutiškių parapijos „Carite“, tuo metu vykdžiau man paskirtą užduotį - vykau pas vienišus asmenis ir tyriau pagalbos poreikį. Atvejis, kuris mane labiausiai sudomino buvo Gražinos (vardas pakeistas), kuri žiemą „prabuvo“ nešildomame bute. Daugiau skaitykite...
"Kiek priklauso socialiniam darbuotojui ir soc. darbuotojo padejėjui, dirbantiems senelių globos namuose" išdirbti valandų per savaitę (40 val, ar sutrumpintai 38 val)?. Kur tai yra reglamentuota?" Kviečiame pasidalinti patirtimi ir padiskutuoti!
Kai galvoju apie mūsų kasdienybę, mintyse iškyla daugybė neteisingumo situacijų; kartais ir pati nebežinau, kur yra tiesa. Ar teisinga, kad vieni žmonės gyvena ištaiginguose namuose, kiti glaudžiasi ant kartoninės dėžės prie plytų sienos? Ar teisinga, kad vieni valgo jūros gėrybes pietums, kiti gurgiančiu pilvu, ištiesę ranką, prašo pinigėlių? Ar teisinga, kad vieni važinėja prabangiu automobiliu, kiti ilgiausius atstumus eina avėdami suplyšusiais batais? Nė vieno nenoriu nei sumenkinti, nei iškelti. Suprantu, kad visi savo gyvenime turime itin skirtingų dalykų, kuriuos gal užsitarnavome, gal gavome ar praradome. O gal tiesiog nežinome, kaip yra iš tikrųjų? Keldama šiuos klausimus stebiuosi, kad šie materialiniai skirtingumai dažnai nieko bendro neturi su žmogaus vidiniu pasauliu ir vidiniu turtu, kuris yra neišmatuojamas. Daugiau skaitykite... Nors jau seniai yra kalbama apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę, kad jie galėtų būti lygūs su visais žmonėmis, ne dėl savęs, bet dėl kitų jie yra nuvertinami ir neįvertinami. Tai didelė problema, kuri pirmiausia yra visų mūsų sveikųjų visuomenės žmonių požiūryje. Neįvertinimas atsispindi kiekviename žingsnyje, jau nekalbant, kad nėra daugumoje viešųjų vietų neįgaliesiems sėdintiems vežimėlyje galimybių būti kartu su sveikaisiais, jiems iškyla begalė psichologinių iššūkių. Nepagarba, įžeistas orumas, aiškiai signalizuoja, kad taip bus, tol kol nepasikeis kitų žmonių požiūris. Neįgalus žmogus, dar nereiškia, kad jis yra sėdintis vežimėlyje, gal jis turi kitų sveikatos sutrikimų, kurie valstybės įstatymais įrodo jo neįgalumą, bet ne pačio asmens nuomonę apie save. Kartais neįgalieji gali kur kas daugiau, nei galbūt manoma, kad jie sugebės, nei iš jų tikimasi ir kiti neturėtų nurodinėti, kokios yra žmogaus ribos. Daugiau skaitykite čia Ši tema gimė ilgai mąstant, ką iš tikrųjų reiškia šis darbas ir kiek mes turime supratimo, kaip mes tai darome. Pirmiausia norėčiau pakviesti pagalvoti iki skausmo žinomu klausimu. Kontroliuoti ar pasitikėti? Jei kiekvienas sau atsakėte, kad socialines rizikos šeimas reikia nuolat kontroliuoti, tai tuomet kviečiu atsakyti į klausimą: "Ar kontrolė reiškia pagalbą?" Pvz. „Socialinis darbuotojas nuolat kontroliuoja šeimą - primena kada susitvarkyti pašalpą, kompensaciją už šildymą, primena, kad reikia nueiti į biržą, atsiimti intervencinius maisto produktus ir t.t.“ Taip, kai kas gali pasakyti, kad tai - pagalba, bet pagalba kam: socialiniui darbuotojui ar šeimai? Jei socialiniui darbuotojui, galėčiau sutikti, darbuotojas viską sutvarko už šeimą ir jis „ramus“. Jei kas nors sakys, kad tai - pagalba šeimai, tuomet pažiūrėkim kas gaunasi. Šeima tampa „neįgali“, ji pripranta, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jai nuolat primenama, ką ir kaip reikia padaryti. Ilgainiui ji yra nušalinama arba pati nusišalina nuo savo gyvenimo, nebemąsto, ką ir kaip reikia daryti, nesprendžia savo problemų, praranda atsakomybę už save ir už savo šeimą. Taip dirbdami su šeimomis, nesistebėkite, kad dažnai socialiniai darbuotojai iš klientų išgirsta, kad darbuotojai yra kalti, kai šeima negauna socialinės pašalpos. Daugiau skaitykite čia 
Šiandien populiaru yra kalbėti apie tarpdiscipliniškumą – tad kviečiame netradiciškai ir supervizoriškai pagalvoti apie tai, kas gali būti bendro tarp socialinio darbo ir pardavimų vadybos. Kalbėdami apie pardavimų vadybą bei versle dirbančius asmenis, dažniausiai galvojame, jog svarbiausias tikslas, kurį reikia pasiekti dirbant šioje srityje – tai pardavimas. Parduodamos prekės, paslaugos, informacija, saugumas, laimės, džiaugsmo, sveikatos ir sėkmės receptai ar akimirkos. Kartais parduodami netgi pažadai. Neretai kainuojantys išties nemažai. Ir dažnai atsiranda norinčių jų įsigyti, – ypač jei pardavinėjantis asmuo yra profesionalus pardavėjas, žinantis kaip tai padaryti. Profesionalus pardavėjas padarys taip, kad pirkėjas suprastų savo poreikius ir įsigytų tai, ko jam tuo momentu reikia. Socialiniai darbuotojai Lietuvoje šiandien paslaugas teikia nemokamai, – už daugumą jų sumoka mūsų valstybė arba kitaip tariant – mes, mokesčių mokėtojai. Taigi, paslaugos klientams kaip ir nieko nekainuoja – taigi prie ko čia pardavimai? Skaitykite daugiau... |