Birželio 9 d., daugiau nei metus sirgusi, mirė Ramunė Jurkuvienė. Per savo gyvenimą Ramunė įnešė didelį indėlį į socialinio darbo plėtrą, todėl norime ją prisiminti apmąstant jos indėlį ir pasidalinant kelių buvusių studentų, kolegų ir asmenų, su kuriais ji bendradarbiavo komisijose ir projektuose, mintimis.
Socialinis darbas ir žmogaus orumas
Ramunė pradėjo savo darbinę karjerą dirbdama gydytoja: „kai Nepriklausomybės pradžioje iš JAV atvykęs profesorius skaitė paskaitą apie socialinį darbą, apie tai, kad vienas iš svarbiausių principų apsaugoti kiekvieno žmogaus orumą, aš supratau, kad tikrai noriu tokioje srityje dirbti. Kai buvo paskelbta, kad priima studijuoti socialinį darbą, aš atskubėjau pateikti reikiamus dokumentus. Turėjau mėgiamą gydytojo profesiją, bet ginti kiekvieno žmogaus orumą man atrodė svarbiau. Tačiau šios studijos iš esmės skyrėsi nuo buvusiųjų. Ne tiek savo dalykais, kiek
požiūriu į žmogų, studentą. Dėstytojai klausdavo mūsų nuomonės, tardavosi su mumis. Tai buvo labai nauja man, patyrusiai kitokį dėstymo stilių – kad dėstytojai gali šaukti, tyčiotis, priekaištauti. Tiesa, buvo Medicinos institute keletas itin gerbiamų dėstytojų, kurie kalbėdavo ramiai, nepakeldami balso, vadino studentus kolegomis. Bet, kad dėstytojui būtų svarbi studento nuomonė, to nebuvau patyrusi (*14 psl.)." Šie sakiniai cituojami iš brošiūros, kurią Ramunė Jurkuvienė, Violeta Vitkauskienė ir Lies van Weezel rašė 2003 m.
Klausimus užduodantys dėstytojai ir pačiai kylantys klausimai
Būtų įdomu pasidalinti ir dar keliomis Ramunės mintimis: „Įsiminė dėstytojai, kurie skaitė paskaitas. Štai vienas dėstytojas vis klausia ir atsakymus rašo lentoje. Galvoju: „Nejaugi jis nežino, kaip reikia skaityti paskaitas. O gal jis nepasiruošęs, kad mūsų klausinėja?" klausimai toliau liejasi. „Ką jūs Lietuvoje darote, kai tėvai nesirūpina vaiku? O ką galima būtų daryti?" Kada gi jis ims paskaitą skaityti?! Tik vėliau ėmiau suprasti, kad kažkaip keičiasi mano požiūris į paskaitoje minimus dalykus. Visai kitaip imu matyti esamą vaikų globos sistemą ir tą, kuri galėtų efektyviai veikti Lietuvoje. ... Profesoriai buvo itin dėmesingi. Įsiklausė į mūsų idėjas, palaikė mus ir palydėjo. Kartu teikė vertingas konsultacijas. Kalbėjo apie dalykus, kurie Lietuvoje dar buvo visai negirdėti (*17/18 psl.). „Taigi pagarba studentui nebuvo vien gražūs žodžiai. Tai buvo elgesys, kuris mus mokė turbūt daugiau negu gautos žinios, kurias išgirdome. Ar mes buvome pribrendę tokiems santykiams? Prisimenu savo nustebimą, kai pagavau save per paskaitas kalbančią pakeltu tonu. Ėmiau savęs klausti, kodėl taip darau. Paanalizavusi supratau, kad sovietmečiu dažniausiai tekdavo tylėti ir vykdyti, kas pasakyta. Prabildavo žmogus tada, kai nepajėgdavo ištylėti. Tada rėkdavo. Štai ir aš rėkiu, nors tikrai galiu ramiai reikšti savo mintis. Bet tokių įgūdžių juk neturiu. Vargšai mano dėstytojai..."(*19 psl.).
Etika ir asmeninis dėmesys
„Pagrindiniai principai, kuriuos norėjome taikyti socialiniame darbe, kaip mes jo buvome mokęsi, buvo kiekvieno žmogaus orumo gerbimas, pasireiškiantis kliento priėmimu, neteisimu, konfidencialumo laikymusi, laisvu apsisprendimu, jo jausmų gerbimu, individualizuotu darbu su kiekvienu. Kiek prisimenu, mūsų profesoriai nesistengė mums primesti savo šalies struktūrų, savo sistemų, technikų. Kokia turėtų būti socialinio darbo sistema Lietuvoje, kokios struktūros, kokių specifinių žinių mums reikia – tai jie paliko spręsti mums patiems.
Nenuostabu, kad, norint pritaikyti minėtus socialinio darbo principus mūsų gyvenime, seni autokratiniai santykiai ėmė nebetikti. Jei darbuotojas supranta, kad klientas turi teisę į laisvą apsisprendimą, tai kodėl jis pats turi besąlygiškai paklusti savo viršininkui vien dėl to, kad jis viršininkas? Ypač problemos ėmė ryškėti paaiškėjus, kad dalis personalo nesupranta socialinio darbo tikslingumo ir nenori keisti savo įprastų nuostatų. Pavyzdžiui, „ko jūs terliojatės su tomis netikėlėmis, kalbatės su jomis ten? Duotumėt man paauklėti aš greit jas išugdyčiau – iškarščiau kailį su lazda, būtų man šventos, – taip kalbėjo ūkvedys, virėja, buhalterė (*22 psl.).
Daug metų po to Ramunė šias patirtis pritaikė savo veiklose, kaip galime perskaityti kelių buvusių studentų, kolegų ir kitų žmonių, kurie dalijosi su mumis savo patirtimi ir prisiminimais, tekstuose apie Ramunę.
Buvusi studentė Rūta Gerasimė: „Prisimenu, kad buvau studentė. Kaip ir visi studentai, laikėme daug egzaminų. Buvome jau išlaikę keletą egzaminų, ir po jų buvo Ramunės egzaminai. Mes atėjome į auditoriją, jautėmės išsekę ir labai pavargę. Ramunė tai pastebėjo ir paklausė, ką norėtume veikti? Visi sakėme, kad norėtume nelaikyti egzamino, norėtume pailsėti – pažiūrėti filmą, eiti miegoti ar pasivaikščioti ir pan. Manėme, kad ji išklausys mūsų jausmus ir laikysime egzaminą. Bet ji pasakė gerai, vietoj egzamino darykime ką nors kitaip, pažiūrėkime filmą. Mes – studentai – tylėjome ir labai nustebome. Ar ji su mumis juokauja? Bet tai nebuvo pokštas. Tai buvo tiesa. Ji su mumis elgėsi ne pagal visas taisykles. Ji matė mus kaip žmones ir elgėsi taip skirtingainei kiti dėstytojai. Ji visada mums sakydavo, kad matytume žmogų giliau, kad atmintume, jog jūsų klientai turi istoriją... Matykite juos kaip žmones, nekaltinkite jų. Ji kūrė su mumis santykius, gerdavo su mumis arbatą.
Taip pat prisimenu, kad pirmaisiais studijų metais Ramunė mūsų klausė: „Kodėl renkatės socialinio darbo studijas? Ji atsakė: „Jei nori daug pinigų, nepasirinkai geros profesijos. Socialiniame darbe neuždirbsi daug pinigų, o darysi tai, kas nematoma taip lengvai, bet taip svarbu visuomenei ir žmonių gyvenimui." Ji visada tai kartojo ir ragino kurti socialines paslaugas, socialinį darbą Lietuvoje.
Ramunė po studijų nepamiršo studentų, kartu su kitais mokytojais absolventus kvietė susitikti, išgerti kavos ir arbatos, pasikalbėti apie tai, ką mes visi veikiame. Ji domėjosi žmonėmis ir atidžiai klausėsi, jai tiesiog patikdavo susitikti su buvusiais studentais.
Man buvo labai ypatinga ir tai, kad Ramunė kartu su dukra Elena atvyko pasveikinti manęs ir mano vyro per mūsų vestuvėse. Ji taip pat dalyvavo mano dukters Urtės laidotuvėse.
Taigi tai šiek tiek apie Ramunę, ji buvo labai ypatinga ir autentiška, labai sąžininga ir vertybėmis besiremianti asmenybė. Ji yra mano širdyje".
Kita Ramunės studentė Vaida Alksnevičienė dalinasi: „Mes, socialinio darbo medicinoje studentai, iš Ramunės nuolat girdėdavome frazę „sekti paskui klientą", „įgalinti", ji nuolat kartodavo, kad reikia stebėti klientą (ir tai mes nuo pirmo kurso darydavome), buvo daug individualių pokalbių apie praktiką, kiekvienas turėdavome asmeninį supervizorių. Buvo daug asmeninio dėmesio studentui iš dėstytojų, kuris vedė į asmeninį augimą. Tik aišku, daug ką girdėjau, bet nesupratau to gilesnės prasmės.
Pirmasis de javu buvo, kai pradėjau studijuoti Montessori pedagogiką Norvegijos tarptautinėje aukštesniojoje mokykloje, jos įkūrėja pirmojo praktinio seminaro metu sakė savo įkvepiančią kalbą. Kažkaip viskas atrodė taip pažįstama ir girdėta. Atrodė, kad kalba Ramunė, tik kitame kūne...
Vėliau pasidalinusi su Ramune apie savo studijas sužinojau įdomią žinią, kad jos tėtis tarpukario metais mokėsi Montessori darželyje ir pradinėje mokykloje...
Tada man viskas pradėjo jungtis į vieną visumą – Montessori studijos ir Socialinio darbo medicinoje studijos, kuriose Ramunė, pasirodo, taikė pati to sąmoningai nesuprasdama Montessori principus – kad pirmiausia reikia stebėti klientą (stebėti vaiką), tik po to veikti. Kad reikia ne primesti klientui savo pasiūlymus, patarimus, o žiūrėti, kur klientas stringa ir tose vietose paremti klientą ir įgalinti („padėk padaryti tai man pačiam" – esminė Montessori frazė.). Draugiškas požiūris į klaidas – niekad nekritikuodavo ir daugelis jos dėstomų dalykų buvo vertinami įskaitomis (ypač praktikos). Individualus santykis su kiekvienu ir tiek laisvės kiek kiekvienas pajėgus prisiimti.
Aišku ir ji pati spinduliavo pirmiausia laisve ir drąsa veikti. Daryti ir eksperimentuoti, reflektuojant ir tobulėti per tai..."
Darbas su šeimomis ir jaunimu
Ankstesnė kolegė Ilona Veronika Klimantavičienė, dabartinė Kauno kartų namų direktorė, rašė: „Pažintis su Ramune Jurkuviene užsimezgė 1993 metais, kai pradėjome mokytis Vytauto Didžiojo universiteto magistrantūros socialinio darbo studijose. Ji buvo mano grupiokė. Ramunė jau tada išsiskyrė vertybiniu požiūriu, giliomis įžvalgomis ir nepaliaujamu domėjimusi – kaip panašios problemos yra sprendžiamos užsienio šalyse, kur pažengęs socialinis darbas, kur aiški įstatyminė bazė. Ją domino jaunimo, šeimos klausimai. Studijas baigėme 1995 metais. Aš 1996 metais kovo mėnesį pradėjau dirbti Kauno kartų namuose direktorės pavaduotoja socialiniam darbui: sunki pradžia, mažai įsteigtų etatų. Pasikviečiau Ramunę, kad kartu kaip socialinio darbo specialistės, galėtume būti varomoji jėga Kauno kartų namų jaunoje komandoje. Prisimenu, kai atvyko pirmosios trys jaunos klientės su kūdikiais, dvi iš jų nepilnametės, koks buvo noras padaryti neįmanomą, pakeisti pasaulį, įgalinti jaunas mamas keisti elgesį, požiūrį į gyvenimą, įgauti jų pasitikėjimą. Tuo metu daug buvo diskutuojama, ieškoma geriausio sprendimo būdo, analizuojama, reflektuojama ir veikiama. Jai buvo svarbu tarpusavio santykiai, specialistų santykiai su paslaugų gavėjais, pasitikėjimo klausimas.
Dirbti ir bendrauti su Ramune buvo didelė dovana. Ji mokėjo motyvuoti žmones, atpažinti jų gerąsias savybes, mokėjo juos padrąsinti ir įgalinti veikti silpnųjų naudai. Kartų namuose Ramunė dirbo iki 1999 metų spalio mėn., dar čia dirbdama ji įstojo į doktorantūrą.
Nuo 2011 metų tris kadencijas dirbome Kauno šeimos taryboje. Ramunė visas kadencijas buvo renkama Kauno šeimos tarybos pirmininke. Jai rūpėjo šeimos klausimai, turėjo holistinį požiūrį į šeimą dėl paslaugų teikimo, dėl strateginių tikslų. Ji buvo teisinga, principingai atstovaujanti idėją, bendražygių įkvėpėja, vargstančių gynėja, novacijų kūrėja. Tuo pačiu Ramunė buvo labai žmogiška ir paprasta, mėgo dainuoti, mėgo įdomiai pasakoti savo patirtas istorijas, prisiminimus. Ji domėdavosi savo kolegomis: klausdavo jų kaip jie gyvena, kaip jiems sekasi, kartu džiaugdavosi jų džiaugsmais, visada visiems linkėjo gero. Sunku dabar įvertinti Ramunės indėlį Kaunui ir Lietuvai – jis yra neišmatuojamas."
Bendruomeninių vaikų globos namų „Valsta" direktorė Valė Daudaitė pasakoja: „Su Ramune Jurkuviene prieš dešimtmetį mane supažindino mūsų bendra pažįstama ir bičiulė socialinio darbo ekspertė iš Olandijos Lies van Weezel. Nors su Ramune J. Bendravau neilgai, tačiau jos asmenybė man sudarė labai nuoširdaus, išmintingo, savo veiklai atsidavusio žmogaus įspūdį. Visą šį laiką matau skaistų, išmintimi spindintį Ramunės veidą, jos nuoširdžias akis. Mane lydi jos išmintingi patarimai, pamokymai, pagalba ir parama. Esu likimui labai dėkinga, kad teko pažinti, bendrauti, būti ir mokytis iš Ramunės požiūrio į socialinį darbą, į žmogų, kas, man atrodo, jai buvo labai svarbu. Ramunės Jurkuvienės veikla, darbai ir toliau stiprins mūsų visuomenę ir išliks mūsų atmintyje."
Netradicinė, kitokia dėstytoja
Akivaizdu, kad Ramunė įvertino užsienio dėstytojų bendravimą su studentais ir jų mokymą. Jos mokinių pamąstymai byloja, kad Ramunės mokymo būdas nebuvo įprastas Lietuvoje. Ramunės mokymo būdas ir elgesys su studentais padarė didelį įspūdį. Kaip rašė Gintarė Urbonienė:
„Pirmoji socialinio darbo paskaita universitete buvo vedama Ramunės. Nesupratau, nei kas tas socialinis darbas, nei kaip įgijus šią specialybę reikės dirbti. Viskas buvo taip keista, nauja – nuo požiūrio į studentą, nuo to, kaip Ramunė klausdavo ir skatindavo mąstyti. Ramunė klausdavo ir laukdavo atsakymo, tavo minčių, o ne tai kaip „turėtų būti", kaip parašyta vadovėlyje, o jau paskui įtraukdavo teorines žinias ir jas pristatydavo. Ir toks mokymo stilius baigus mokyklą, buvo man labai naujas. Metams bėgant per jos dėstomus dalykus supratau kelis esminius dalykus, kas buvo ne tik man kaip būsimai socialinio darbo specialistei, bet ir kaip asmenybei svarbu – abejoti ir kelti klausimus dėl situacijos, dėl informacijos pateikimo, sugebėjimo atstovauti kitam ir „aklai nepaklusti/ nedaryti" kaip sako autoritetai, valdžia, o ieškoti įvairiausių sprendimo būdų, kartais nepatogių, kartais netradicinių, bet kūrybiškų. Ramunė per paskaitas dažnai mokė, jog mums norint kažką pasiekti reikia būti kaip kumščiui – susitelkusiam. Nes tik būdami kartu susitelkę dėl vieno tikslo galėtume pasiekti pokyčių, būti išgirsti ir turėsime galią pakeisti situaciją. Ji visada skiepijo ir mokė ne tik socialinio darbo dalykų, bet ir vertybių – lygiaverčio santykio su kolegomis, klientu, analizuoti situaciją, ieškoti atsakymų ir būti vieningiems, bei nesiauginti baimių. Ji buvo netradicinė dėstytoja – ne tik mokė, bet ir domėjusi asmeniniu gyvenimu, džiaugsmais ir sunkumais. Tai – dėstytoja iš akademinės bendruomenės išėjusi iš „nustatytų ribų" santykyje su studentais, nes sugebėjo ne tik mokyti, bet ir pasveikinti asmeninėmis progomis, paguosti ir leisti pasijausti išgirstam. Iki šiol turiu jos ranka rašytą atviruką vestuvių proga, kurį ji įteikė vestuvių dieną beveik prieš 10 metų. Ji buvo ir vis dar yra pavyzdys socialiniame darbe ir santykyje su asmenimis."
Kita buvusi studentė Irina Šiaudvytienė rašė: „Pažintis su Ramune prasidėjo studijuojant bakalauro studijas, socialinį darbą medicinoje. Neprisimenu pirmos jos paskaitos, bet gerai pamenu jos prisistatymą, kai papasakojo kad iškeitė gydytojos profesiją į socialinį darbą. Tuo metu man buvo sunku suprasti, kaip tokią prestižinę profesiją iškeisti į neaiškų, nepripažįstamą/neatrastą visuomenėje darbą. Tuo pačiu žavėjo jos drąsa būti ištikimai savo vertybėms, matyti daugiau nei fizinius žmonių negalavimus bei visų mūsų indėlį į vieno žmogaus gerovę. Kita situacija, kuri labai įstrigo mano atmintyje, kai Ramunė sustabdė paskaitą, nes mūsų grupėje buvo didelė santykių įtampa. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip gali būti, kad dėstytojai studentų santykiai gali būti svarbiau už žinių suteikimą ir savo tiesioginės pareigos vykdymą! Man ši situacija labai aiškiai parodė, kas mūsų profesijoje yra prioritetas ir pradėjo stiprinti vertybinį pagrindą. Galiausiai dėstytoja Ramunė mane nustebino vieno egzamino metu. Vertinimą ji atliko individualiai su kiekvienu studentu ir kai atėjo mano eilė, ji pradėjo klausti manęs įvairių situacijų ir kaip aš jose pasielgčiau. Supratau, kad greičiausiai egzaminą parašiau ne itin gerai. Pabaigoje ji pasakė, kad parašiau 7-tukui. Šis pažymys man buvo žemas, bet mintyse pradėjau susitaikyti, kad gali būti ir taip, kitą kartą reikės labiau pasistengti ir tuo metu ji sako, kad parašys man 9! Negalėjau tuo patikėti ir iš pradžių net nesupratau, kodėl ji taip elgiasi. Pasirodo, nagrinėjant situacijas Ramunė įžvelgė mano kitas kompetencijas, kurios labai svarbios socialiniame darbe – empatiją, sisteminį mąstymą ir kt. Pasak jos, žinias galima išmokti mintinai, bet jos neapibrėžia kokio pažymio studentas vertas, kad yra kitos kompetencijos, kurias sunku įvertinti rašant testą ir dirbant socialinį darbą jos yra dar svarbesnės nei žinios. Visos šios situacijos man parodė, kad svarbiausia yra žmogus ir, kad iš tiesų galėtume jam padėti – dažnu atveju reikia žiūrėti plačiau nei yra nustatytos pirminės taisyklės."
Rūpestinga ir jautri kitiems
Guoda Vaičekauskaitė rašė: „Buvo sunku atsisėsti ir parašyti apie Ramunę. Ne todėl, kad nebuvo ką rašyti ar nebuvo svarbu, sunku, nes tada reikia, suvokti, kad tikrai jos nebėra. Ramunė man visada buvo pavyzdys kaip vienas žmogus gali daryti tokią įtaką, inicijuoti pokyčius. Pavyzdys, kaip vienas žmogus gali būti toks aktyvus ir sėkmingas keliose srityse ir šeimyniniame gyvenime. Dažnai pagalvodavau, kaip jai taip pavyksta. Vis grįždavo ta pati mintis – pavykdavo, nes jai tikrai rūpėjo tie dalykai, kuriuos ji darė. Tokia ji ir buvo – itin rūpestinga ir jautri kitiems. Atsimenu, vieną kartą per praktikos superviziją pasidalinau su ja viena situacija, kuri kėlė liūdesį, kaip joje aš veikiau kaip socialinė darbuotoja. Visuomet prisimenu, ką ji man tada pasakė – visose situacijose mes pasielgiame geriausiai kaip tuo metu galime. Svarbiausia po to apmąstyti, kas įvyko, kodėl ir išmokti pamoką. Tai padėjo tada nebekaltinti savęs ir kad visose situacijose galiu kažko išmokti. Jei tik reflektuosiu jas.".
Dialogo svarba
Man, Lies vanWeezel, atvykusiai iš Nyderlandų, labai svarbus buvo ir mano kontaktas su Ramune. Šalia mūsų draugystės ir jos svetingumo, būdama Kaune apsistodavau jos namuose, turėdavome daug įdomių ir įkvepiančių pokalbių. Ramunė man padėjo suprasti Lietuvos istoriją, įskaitant tokio ilgo gyvenimo totalitarinėje sistemoje pasekmes. Kartu aptarėme būdus, kaip įveikti totalitarinės sistemos „įkaltą" veikimo būdą. Skatinome viena kitą tyrinėti skirtingus terminus, tokius kaip „laisvė", „atsakomybė" ir „dialogas", ir kaip tai praktikuojama, suvokiama Lietuvoje ir Nyderlanduose, turinčiose skirtingą istoriją. Skaityti apie teorijas yra vienas dalykas, tačiau tai, kaip tai „veikia praktikoje", yra visai kas kita ir verta gilintis į tai. Po jos darbo Carite, įsitraukimo į Ilonos aprašytus Kauno kartų namus, Ramunė, be kitų įstaigų, padėjo steigti nevyriausybinę organizaciją „Aušta", padedančią jaunoms motinoms išėjus iš Kauno kartų namų ir kitoms sunkumus patiriančioms Kauno šeimoms. Ramunė įsitraukė į socialinių darbuotojų ugdymą. Kaip ir atskleidžia buvusių studentų atsiminimai, Ramunei buvo labai svarbus žmogiškas santykis su jos studentais. Ramunė inicijavo pirmuosius supervizorių mokymus Lietuvoje, bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu, Lietuvos Caritu ir Munsterio akademija. Ji puikiai suprato supervizijų svarbą socialinio darbo profesijai. Santykis tarp sveikatos ir socialinės apsaugos, kurioje Ramunė galėjo derinti savo medicininę patirtį su socialiniu darbu, tapo svarbia tyrimų ir praktikos temomis. Kita sritis buvo įvairūs šeimos gyvenimo aspektai. Veikdama šioje srityje Ramunė padėjo kurtis Kauno Šeimos tarybai ir jai vadovavo 3 kadencijas (12 metų). .Taip pat 2020 m. ji buvo išrinkta Nacionalinės šeimos tarybos pirmininke. Buvimas Nacionalinės šeimos tarybos pirmininke tapo paskutiniu jos darbu. Ramunei tapo iššūkiu suteikti šeimoms ir praktikams „balsą", įtraukiant juos į dialogą su politikos formuotojais. Metai būnant socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja ir ministerijos įsteigtoje Lietuvos socialinio darbo tarybos nare, suteikė jai naudingų žinių ir patirties. „Po Nepriklausomybės tikėjausi daug pokyčių ir nesitikėjau, kad tai užtruks tiek daug laiko. Mane tai vis dar nuvilia. Tačiau dabar suprantu, kad realūs pokyčiai užima daug laiko. (p. 56) Kantrybė ne visada buvo stiprioji Ramunės pusė. Tačiau tuo pačiu ji taip pat pastebėjo vykstančius mažus žingsnelius ir pokyčius. Vis daugiau Ramunė suprato, kaip svarbu įvardyti realybę ir problemas. Kaip ji pastebėjo iš savo ankstesnių mokytojų: „Jie kalbėjo apie dalykus, apie kuriuos anksčiau Lietuvoje nebuvo kalbėta." (p. 17/18) Ji nebijojo išsakyti savo nuomonės, kuri, kaip kai kurie buvę studentai, kolegos minėjo, galėjo labai skirtis nuo kitų. Tai padariusi susitikimuose ji dažnai išreikšdavo man savo nepasitenkinimą dėl to, kad buvo apkaltinta „bėdų kūrimu" dėl problemų įvardijimo. Tačiau neprisiėmus ir negavus laisvės išvardinti problemas ir rūpesčius, neįmanoma ieškoti sprendimų. Siekiant išspręsti susidariusias problemas, reikia dialogo, vienas kito išklausymo, o ne tik šaukimo, kaltinimo ir gynybos. Svarstymas, kalbėjimasis reikalauja laiko ir įgūdžių klausytis ir klausti! Ramunė daug dirbo, kad sukurtų sąlygas dialogui. Tam reikia praktikos. Ramunė man leido suprasti, kad daugeliui žmonių dialogas, apimantis kalbėjimą, klausymąsi, klausimus, yra suvokiamas kaip „tuščias laikas".
Taip mes prisimename Ramunę
Kuo labiau gilinamės į tai, ką Ramunė veikė, tuo sunkiau sustoti. Visko išvardinti neįmanoma. Bėgant metams, bendraudama su daugybe žmonių, būdama atvira ir jautri įvairiems požiūriams, suprantama, kad galima paminėti tik ribotą jos veiklų skaičių. Tai, ką Ramunė palieka, yra neišsenkantis šaltinis vertingų minčių, idėjų, požiūrių, kurie gali mus įkvėpti, taip pat konkrečių projektų/iniciatyvų, kuriuos turime tęsti.
Jeigu norite pasidalinti savo mintimis, prisiminimais apie Ramunę, kviečiame rašyti komentaruose po straipsniu.
* Socialinio darbo procesas besikeičiančiame pasaulyje, Pasikeitimas patirtimi tarp Rytų ir Vakarų pasaulio: Lietuvos ir Nyderlandų. RamuneJurkuvienè, Violeta Vitkauskienė and Lies van Weezel. 2003