Socialinis darbas - tai svajonių specialybė tiems, kurie nori mokytis visą gyvenimą
Socialinis darbas - tai darbuotojo nuolatinis tobulinimasis darbiniame, o kartu ir asmeniniame kontekste, kadangi socialinis darbuotojas turi prisitaikyti prie vis besikeičiančių reikalavimų jam –
keičiasi buvę ir atsiranda nauji įstatymai, nauji darbo metodai, naujos socialinio darbo sritys, o tu kaip darbuotojas negali to nepastebėti, negali nesidomėti vykstančiais pokyčiais socialinio darbo srityje, kadangi tada tapsi neproduktyvus, ,,pasenęs", ribotos kompetencijos. Visgi socialinis darbas – tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus – supervizijoje (supervizija – tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia). Taip pat ne rečiau kaip 1 kartą per ketvirtį dalyvauti intervizijose (intervizija – konsultavimo (si) metodas, reiškiantis ,,matymą iš vidaus".
Tai – atvejo aptarimas įstaigos viduje). Šiuos reikalavimus aš prilyginčiau dovanai, kurią gauni už asmeninį emocinį savo indelį sprendžiant visuomenės problemas, kadangi mokymai ,,pravėdina galvą", ,,padeda atrasti naujus kelius, naujus sprendimo būdus. Mokymai – prevencija socialinių darbuotojų perdegimui ir galimybė kilti karjeros laiptais, kuri, žinoma, susijusi ir su didesniu darbo užmokesčiu.
Socialinis darbas, tai nuolat besikeičianti profesija, reikalaujanti darbuotojo motyvacijos prisitaikyti prie vykstančių pokyčių
Mano darbinė patirtis socialinio darbo srityje nėra labai ilga – studijas baigiau 2017 m. ir iškart įsidarbinau socialinio darbo srityje, tačiau per šį laikotarpį susidūriau su ne vienu pokyčiu socialinio darbo srityje – pasikeitė darbo su sunkumus patiriančiomis šeimomis metodas, visa darbuotojų struktūra, bendradarbiavimo galimybes, atsirado asmeninio asistento paslaugos, kurių nebuvo ir reikėjo ieškoti skirtumų tarp paslaugų į namus ir asmeninio asistento, atsirado socialinis darbas su nelegaliais migrantais bei socialinis darbas su iš pataisos įstaigų paleidžiamais / paleistais asmenimis, kurių niekada nebuvo. Ši mano patirtis parodo, jog norėdamas konkurencingai dalyvauti darbo rinkoje turi visą laiką tobulėti - taikyti naujausias žinias ir naujausius darbo metodus. Privalu nuolatinis informacijos atnaujinimas teisinėje, socialinėje, medicininėje, ekonominėje srityje, kadangi visos šios sritys glaudžiai susijusios su socialiniu darbu.
Socialinio darbo profesiją siūlau rinktis asmeniui, kuris yra empatiškas, tolerantiškas, gebantis atsiriboti nuo darbinių situacijų ir ,,sugrįžti į savo gyvenimą“, kūrybiškas, nebijantis daryti pokyčius, ieškoti vis naujų, ,,nepramintų ir nebandytų kelių“, sprendžiant problemines situacijas, stresinėse situacijose gebantis išlikti ramus ir išlaikantis racionalų mąstymą, gebantis greitai persiorientuoti nuo vieno veiksmo prie kito, ir žinoma – gebantis suteikti paslaugų gavėjui teisę rinktis, net ir tada kai pasirinkimas yra priešingas socialinio darbuotojo įsitikinimams.
Socialinio darbo veiklos sritys labai įvairios ir vis besikeičiančios, tad esant aukščiau įvardintoms darbuotojo savybėms, darbuotojas gebės prisitaikyti prie besikeičiančių jam reikalavimų, o esant norui gebės integruotis ir į kitą socialinio darbo veiklos sritį. Tik pats socialinis darbuotojas sprendžia, kokia socialinio darbo sritis ,,miela širdžiai“, kadangi dirbti galime daug kur – savivaldybės, seniūnijos, socialinių paslaugų centrai, paramos šeimai centrai, vaiko teisių apsaugos teritoriniai skyriai, ligoninės, poliklinikos, įkalinimo įstaigos, vaikų dienos centrai, bendruomeniniai vaikų globos namai, senelių namai ir t.t., sąrašas būtų labai platus. Labai puiki galimybė pasibandyti save kaip darbuotoją – praktikos, kurios studijuojant kolegijoje būna net 3, kurių metu galima pasirinkti tris, kad ir visiškai skirtingas socialinio darbo veiklos sritis ir taip ,,pasibandyti“, o be to ir suprasti, ar tai, ką studijuoti yra tavo ateities profesija ar ne, Kadangi tikrai pasitaiko atvejų kai po pirmos praktikos asmuo supranta, jog socialinis darbas ne jam ir tai labai sveikintinas sprendimas, kadangi ,mano manymu, socialinis darbas dirbamas ne vien dėl galimybės gauti darbo užmokestį, bet ir dėl to, jog atliekamos funkcijos teikia pasitenkinimą savo atliekamu darbu.
Dažnai socialinį darbą studijuoti ir dirbti asmuo renkasi dėl gyvenime turėto ,,socialinio darbuotojo“ pavyzdžio
Dirbau įvairiose socialinio darbo srityse – socialine darbuotoja su sunkumus patiriančiomis šeimomis, socialine darbuotoja, koordinuojančia lankomosios priežiūros darbuotojų, teikiančių socialines paslaugas į namus darbą, socialine darbuotoja, atsakinga už savanorių paieška ir savanorių veiklos koordinavimą Covid 19 pandemijos metu, socialine darbuotoja, atsakinga už nelegaliu migrantų vaistų pristatymo koordinavimą, socialine darbuotoja su iš pataisos namų paleidžiamų / paleistų asmenų integracija į visuomenę. Visi šie darbai savaip sunkūs, savaip motyvuojantys ir auginantys mane kaip socialinę darbuotoją, kadangi per darbo metus turėjau (ir turiu) galimybę dalyvauti daugybėje mokymų, įgijau vyriausiojo socialinio darbuotojo kategoriją, gavau dvi padėkas už puikų darbą ir pagarbą žmogui bei už profesionaliai, atsakingai ir nuoširdžiai atliekamą darbą. Socialiniame darbe labai svarbu nebijoti mesti darbą, jeigu jaučiasi, jog jis ne tavo ir ieškoti kito darbo, arba prie pagrindinio darbo, esant galimybėms įsidarbinti ir kitoje socialinio darbo srityje, kadangi įgyta patirtis (įgūdžiai, žinios) yra neįkainojama ir auginanti darbuotojo vertę bei praplečianti įsidarbinimo galimybes, jeigu turimą patirtį darbuotojas panaudoja tikslingai.
Socialinis darbas man, tai ne darbas, tai mano gyvenimo būdas, gyvenimo dalis, kadangi aš ne tik dirbu, tačiau laisvu nuo darbo laiku dar ir savanoriauju ne vienoje organizacijoje. Manau, jog šiame darbe atsiradau tik dėl to, jog nuo mažų dienų turėjau puikų neoficialios socialinės darbuotojos pavyzdį tai savo ,,babos“ (p. s. ji nėra nei mano mamos, nei mano tėvo mama, ji mano tėvo teta) pavyzdį, kuri pagal profesiją yra biologijos mokytoja, bet pagal žmogiškumą tikrų tikriausia socialinė darbuotoja, kuri dar ir šiai dienai, kai jai tuoj sukaks 91 metai, vis dar neprarado savo įgūdžio, pamatyti, kam skauda (fiziškai, emociškai) ir į skausmą atliepti – pamaitinti, neturintį maisto, nuo alkoholinių gėrimų priklausomą, visų atstumtą kaimyną, atnešti malkos, užkurti pečių, rūpintis asmens higiena dėl sveikatos būklės to jau negebančiai padaryti vienišai kaimynei, kuri neprisileidžia darbuotojų pagalbos, nuvežti kaime gyvenančiam, kaimo žmonių manymu ,,keistesniam“, mirus mamai, ,,savarankiškai“ gyvenančiam asmeniui sriubos, uogienės ir kt. maisto produktų bei šiltų kojinių ir pirštinių. Kadangi ,,babos“ dėka mačiau savo gyvenime daug tokių ir panašių situacijų, kai buvo galima žmogų arba stumti pro duris, arba įsileisti ir priimti. Ji niekada nesirinko pirmo varianto, kuris žinoma, daug lengvesnis. Ir aš nuo mažumės jaučiau, kad noriu žmonėms padėti, noriu padovanoti tą dovaną, kurią gavau pati – padėti, kai kiti stumia, nepriima, nenori tavęs girdėti ir ,,apsikrauti“ tavo problemomis. Taip, ilgai nesvarsčius, mano gyvenime atsirado socialinio darbo studijos, kurios man suteikė labai daug žinių, įgūdžių, vertybių. Aš augau dienomis pirmiausiai ne kaip darbuotojas, bet kaip žmogus, kuris gyvena visuomenėje ir bendrauja su žmonėmis ne tik darbo klausimais, o šiuo metu, drįstu teigti, jog esu užaugusi ir kaip darbuotoja. Jeigu paklaustumėte, ar aš esu ten, kur turėčiau būti, manau atsakymas jums aiškus. Esu ten, kur turiu būti ir matau savo buvimo tame prasmę, jaučiu dėkingumą iš paslaugų gavėjų, net ir tada kai žmogus nepadėkoja, aš žinau, jog mano pagalba jam padėjo ir aš dėl to jaučiuosi labai gerai.
Straipsnio autorė Simona Šimukonienė su ,,baba", Marcele Brišauskiene.
Socialinis darbas slaugos namuose, teikiančiuose palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas
Šiuo metu dirbu ,,Addere Care“ slaugos namuose vyriausia socialine darbuotoja, šiame darbe, kaip jau minėjau šiame straipsnyje aukščiau – monotonijos tikrai nėra, tavo savaitės darbo planus gali sugriauti vienas, nepažįstamo numerio atlieptas skambutis ... Tačiau šiame darbe jaučiu labai didelį dėkingumą iš žmonių, kurie mane supa kasdienybėje – slaugomų asmenų, jų artimųjų, kartu dirbančių darbuotojų, kadangi niekada neatsisakau padėti. Asmuo ir / ar jo artimieji susidūrę su palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų reikalaujančia sveikatos būkle pasimeta, neįvertina situacijos rimtumo arba kaip tik pervertina situacija ir dėl to nežino kur kreiptis, bijo, kad nežinos, dėl kokios pagalbos kreiptis ir ką sakyti. Šioje įstaigoje tam ir esu aš, kad į konsultaciją atėjęs asmuo ir / ar jo artimasis turi išgirstų atsakymus ir visus rūpimus klausimus, kad suteikčiau papildomą informaciją, kurios dažnai klausia kiti, su panašiomis problemomis susidūrę asmenys, kad tiesiog pabūčiau su asmeniu ir empatiškai įsijausčiau į jo situaciją, neskubinant leisčiausi į pokalbį, kuris ne retai būna labai gilus, sugrąžinantis net į vaikystę ir prabėgomis prabėgantis per visą asmens gyvenimą. Visa tai tam, jog po konsultacijos asmuo ir / ar jo artimieji galėtų ,,nusipiešti ateities paveikslą“ – kaip reikės gyventi pasikeitus sveikatos būklei, praradus savarankiškumą ir kokią pagalbą ir kas gali suteikti. Tai suteikia asmenims ir / ar jų artimiesiems pagrindą po kojomis, kuris dažnai būna išslydęs, supratimą, jog jie ne vieni, jog nėra gėda klausti ar ne taip paklausti, kadangi socialinio darbuotojo darbas yra įsiklausyti į situaciją ir, jeigu reikia pasitikslinti, ar jis teisingai suprato, kokios asmens ir / ar jo artimųjų problemos, kokia norima pagalba bei pasiūlyti ir papildomus, neklausiamus problemos sprendimo būdus, paslaugas ir pan.
Straipsnio autorė ,,Addere Care“ slaugos namų vyriausioji socialinė darbuotoja Simona Šimukonienė
Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos teikiamos ribotą laiką – 120 dienų per kalendorinius metus, tai reiškia, jog per šį laiką slaugos namų socialinis darbuotojas dažniausiai turi nuveikti labai daug darbo bei būti labai universalus - gebantis įvertinti asmens probleminę situaciją ir randantis optimaliausią jos sprendimo būdą, kadangi slaugos namuose esančiam asmeniui kyla labai daug įvairių problemų, kurių jis negeba savarankiškai spręsti, o esantys artimieji taip pat nežino ką ir nuo ko pradėti daryti, kadangi labai dažnai į slaugos namus perkeltas asmuo susiduria su žemiau įvardintomis problemomis:
- baigiasi galioti asmens dokumentas, o asmuo dėl sveikatos būklės gali būti transportuojamas tik gulintis (su spec. automobiliu arba greitąja);
- asmeniui pensiją ir kitas išmokas pristatydavo į namus, tačiau jis perkeltas į slaugos ligoninę (dažniausiu atveju neturi banko sąskaitos, kurios turėjimas palengvintų pinigų pervedimo galimybes);
- asmuo nori įgalioti kitą asmenį, tačiau dėl sveikatos būklės negali savarankiškai nuvykti iki notaro;
- asmuo nori, jog jam grįžus gyventi į savo namus jam būtų teikiamos socialinės paslaugos ir / ar ambulatorinės slaugos namuose paslaugos;
- asmeniui nenustatyti specialieji poreikiai ir / ar darbingumo lygis, tačiau jis dėl sveikatos būklės yra nesavarankiškas arba savarankiškas tik tam tikrose srityse;
- asmuo nori, jog būtų perkeltas tolimesniam gyvenimui į socialinės globos namus;
- asmeniui reikalingos techninės pagalbos priemonės;
- asmuo dėl psichikos ir elgesio sutrikimo negali suprasti, ar iš dalies negali suprasti, savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti.
Slaugos namų socialinis darbuotojas informuoja, konsultuoja ir tarpininkauja sprendžiant asmens socialines problemas, tas, kurios kaip dažniausiai pasitaikančios įvardintos aukščiau ir kitas, pasitaikančias rečiau (asmuo neturi sveikatos draudimo, neturi transporto persikėlimui iš slaugos namų į kitą vietą (namus, globos namus ir pan.), neturi finansų vaistų pirkimui, kurie nekompensuojami 100 proc., ir visokios kitokios problemos, kurios slaugos namų asmeniui sukelią nepatogumo jausmą).
Socialinis darbas man, tai nesibaigiantis kūrybiškumas, malonus chaosas ir spontaniškumas, kadangi kiekviena diena yra kažkas naujo, su kuo niekada nebuvai susidūręs, ko nesi įtraukęs į šiandienos dienotvarkę, bet tu jau darbo vietoje ir šią situaciją reikia spręsti čia ir dabar, perdėliojant darbo dienos prioritetus. Užbaigiant savo pamąstymus noriu tik priminti, jog visose situacijose yra sprendimas, tik vienose jis randamas labai lengvai ir greitai, o kitose situacijoje reikia daug labiau jo paieškoti, bet jeigu vidinė motyvacija jus veda šiuo, socialinio darbo keliu, aš tikiu, jog jūs tą sprendimą tikrai surasite, kadangi jūsų prioritetas – PADĖTI IR, ESANT SUNKUMAMS, NESUSTOTI, O JUOS ĮVEIKTI.
,,Addere Care“ slaugos namų vyr. socialinė darbuotoja
Simona Šimukonienė