Įžanga
Pagalba šeimoms artimai susijusi su pagalba jaunuoliams. Tai buvo dar viena priežastis sukurti naująjį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, perorganizuoti savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyrius, sukurti atvejo vadybininko, mobilių komandų ir Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau – TBK) funkcijas bei kitas priemones. Visa tai susiję su pagalbos teikimu auginant vaikus ir jaunuolius, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių patiria riziką. Kartais tai gali būti dėl smurto ar pagrindinių poreikių trūkumo, kurių reikia, kad asmuo taptų savimi gebančiu pasirūpinti suaugusiuoju ir gebėtų tinkamai pasirūpinti savo aplinka.
Ankstesniuose straipsniuose mes pateikėme pokyčius pagalbos šeimoms teikime, kurie paremti socialinių darbuotojų ir atvejo vadybininkų patirtimi ir praktikiniais pavyzdžiais (ankstesnių straipsnių sąrašą galite rasti 1 priede).
Dažniau dėmesys buvo skiriamas tėvų įtraukimui į pagalbos procesą nei jaunuolio įtraukimui. Viena vertus, tai savaime suprantama, kadangi pagalba vaikams yra susijusi su tėvų ar kitų suaugusiųjų, kurie yra aplink vaikus, požiūriu/elgesiu, kita vertus, jaunuoliai pasakys: „Tai – mūsų gyvenimas“, „Mes turime savo nuomonę ir norime būti išgirsti bei priimti rimtai“.
Šalia šeimos, vaiko ir jaunuolio raidai bei jo tapimui suaugusiu atsakingu asmeniu, vaidina svarbų vaidmenį mokykla. Joje vaikai praleidžia daug laiko. Čia taip pat lengvai gali kilti konfliktai! Kai tai atsitinka ir konfliktai yra sudėtingi, įsijungia Vaiko gerovės komisija. Tą iliustruoja žemiau pateikti pavyzdžiai.
Kai kalbame apie Vaiko gerovės komisiją, svarbu įvardinti bei suvokti, kad ji, priklausomai nuo jos tikslų, gali turėti skirtingas funkcijas. Vaiko gerovės komisijos sudėtis (nariai) priklauso nuo jos tikslo. Apibendrintai tariant, komisija pradeda veikti/ įsitraukia kai:
- svarstoma, ar vaikas, turintis specialiųjų poreikių, gali lankyti mokyklą ar darželį;
- mokykloje mokiniai sukelia dideles problemas (Vaiko gerovės komisija organizuojama mokykloje);
- problemos yra labiau komplikuotos, galima kreiptis pagalbos į TBK. Sprendimai priimti šios „aukštesnės valdžios“ turi tolimesnių padarinių. Kai įsitraukia TBK, tėvams ar globėjams siunčiama žinutė yra: „situacija yra iš tikro labai rimta ir ji turi keistis“ (daugiau informacijos galite rasti 2 ir 3 prieduose).
1 pavyzdys: Mokykloje organizuojama Vaiko gerovės komisija
Vaiko gerovės komisija buvo organizuota po rimto dviejų jaunuolių ginčo mokykloje. Pavyzdys pateiktas socialinės darbuotojos, kuri labai gerai pažįstą Roką, vieną iš jaunuolių. Socialinė darbuotoja dažnai su juo susitinka ir teikia pagalbą. Ji dirba kitoje organizacijoje, kuri teikia paslaugas jaunuoliams. Ją pavadinsime Inga, kad atskirtume nuo mokyklos socialinės darbuotojos. Ingos pavyzdys:
„2 paaugliai Rokas ir Simas (17 m.) sukonfliktuoja mokykloje pamokos metu (su vienu dirbu jau keletą metų, kitą esu tik kartą mačiusi): išvadina įvairiausiais vardais, vienas provokuotoja, kitas atima telefoną, apsistumdo, vos ne iki muštynių. Galiausiai abu verkia. Tik vienas turi mamą ir jai iškart skambina, o ji reaguoja ir kreipiasi į mokyklos auklėtoją. Kitas principingas, pyksta ant viso pasaulio ir kaltina aplinką. Niekam neskambina tik ateina į konsultaciją ir atsiveria. Leidžiu išlieti emocijas. Tada iki detalių išsiaiškinu situaciją (nešališkai, bet kritiškai, nepalaikydama nė vieno). Atspindžiu, kur buvo vieno netinkamas elgesys, kur kito. Galiausiai pokalbio gale pasigirsta, kad ryt „Vaiko gerovės komisija”, o jam baisu eiti, nes vėl visi viskuo kaltins ir neaišku kuo baigsis. Bandau padėti pasiruošti. Ką daryti, kai verda pyktis - kvėpavimas, minčių kreipimas. Ką daryti, kai jau nebesusilaikai ir norisi visus kolioti – išeiti iš kabineto, lauke „nuleisti garą“ ir sugrįžti. Vaikinas paprašo jį palydėti į posėdį. Specialioji pedagogė mane jau žino, kito jaunuolio mama taip pat, nes kalbėjome per vieną iš tėvų susirinkimų. Pasiteiravusi, ar galiu dalyvauti Vaiko gerovės komisijoje, gaunu teigiamą atsakymą.
Kita diena.
Kabinete visi mokyklos specialistai: socialinis, specialusis pedagogai, psichologė, auklėtoja, jaunuolio mama ir aš su jaunuoliu. Po kurio laiko ateina ir antras jaunuolis. Pradžioje viskas vyksta ramiai. Specialioji pedagogė pristato situaciją. Išklausomas vienas jaunuolis, po to kitas. Pradėjus kalbėti jaunuoliui, kurį atlydėjau, pasipila pertraukimai, jaunuoliui pasakius žodį, auklėtoja pila visas senas ir esamas bėdas (apie mokyklos nelankymą, sveikatos problemas, jo konfliktiškumą ir neįmanomą darbą). Kažkas iš specialistų ramina auklėtoją. Jaunuoliui pradėjus nervintis, kad vėl jį kaltina, jis pradeda atsikirtinėti. Socialinis darbuotojas tildo jaunuolį, kad šis nekeltų balso, nors auklėtojos tonas ir jo pačio jau ne iš ramiųjų. Jaunuoliui baigiasi kantrybė ir jis atsistoja išeiti, kaip buvo sutarta (kad neišplūstų ir neprisidarytų daugiau bėdų). Socialinis darbuotojas užremia duris. Negaliu patikėti, kad taip vyksta. Paprašau paleisti, nes mes (aš ir jaunuolis) taip sutarę. Kurį laiką į mane nereaguoja. Pasakius griežčiau, mokyklos darbuotojas pakeltu tonu klausė, kas atsakys, jei jaunuoliui kažkas nutiks. Džiaugiausi, kad spec. pedagogė pritarė ir palaikė mane ir jam leido išeiti. Kabinete jau man baigėsi kantrybė ir aš pakankamai direktyviu tonu susakiau, kad svarbu išklausyti abi puses, kad jaunuolio asmeninės problemos neturi būti vardinamos prie kitų jaunuolių ir kad abi pusės, abu jaunuoliai buvo neteisūs. Vienas nusižengė klasės taisyklėms, kitas jautėsi, kad turi būti atsakingas, kad visi jų laikytųsi ir tikrai peržengė ribas. Mokytojos vaidmuo taip pat buvo neaiškus, nes jos tuo metu klasėje ir dabar nėra. Tai buvo labai keista, kad kito jaunuolio mama buvo labiau linkusi į sprendimų paiešką ir žingsnius, ką daryti nei mokyklos specialistai. Nesuprantu, ar tai baimė, bejėgiškumas ar kompetencijų stoka, gal nuovargis? Tačiau situaciją, atrodo, kad mokyklos darbuotojai aštrino, o ne sprendė. Mūsų tarpusavio įtampą pertraukė sugrįžęs jaunuolis. Jis nurimo, paaiškino, kad nenorėjo taškytis prie visų dėl to išėjo. Spec. pedagogė vėl perėmė kalbą ir ramiai jau aptarėme situaciją ir kur jaunuoliai suklydo, jų klausėme, ką galėtų daryti kitaip. Pasižadėjo nematyti vienas kito, vengti, palikti taisyklių nesilaikymus spręsti mokytojai, o kilus emocijų antplūdžiui tiek vienam tiek kitam eiti pas spec. pedagogę kalbėtis.
Šiuo pavyzdžiu labai noriu atkreipti specialistų dėmesį, kad supratimas, išklausymas, teisingas, nešališkas ir jautrus situacijos supratimas gali padėti išvengti ateityje sudėtingų situacijų. O “Vaiko gerovės komisija” turėtų ne bausti ar didinti įtampą, o KARTU su mokiniais ieškoti išeities ir kuo pakeisti elgesį. Juk kai 30 metų vaikštai ir lūžta koja, nesakai eik toliau, ignoruok ar tai praeis. Sugipsuoji ir gydai, vėliau kartu su specialistais mokaisi vaikščioti iš naujo. Su jaunuoliais taip pat. Jie yra sužeisti, todėl pasakymas lankyk mokyklą visą laiką, nematyk klasioko, nėra ilgalaikė ir efektyvi pagalba. Dėmesys, išklausymas, erdvės davimas suprasti situaciją ir savo elgesį yra pačios didžiausios dovanos, kurias gali padovanoti mokykla šalia išsilavinimo“.
Refleksija
Pavyzdžio gale Inga įvardija, dėl kokių priežasčių parašė jį. Inga pavyzdį pateikė ne vien tik dėl to, kad buvo nusivylusi kaip kiti specialistai reagavo. Ji pateikė pavyzdį, nes nori atkreipti dėmesį, jog kai kurie jaunuoliai, kaip šiuo atveju Rokas, kuriam teikiama pagalba, vaikystėje rimtai buvo pažeisti ir įskaudinti. Tokiems jaunuoliams reikalinga ilgalaikė pagalba, kad gebėtų įveikti vaikystės patirtis, pavyzdžiui, nesugebėjimą valdyti emocijų ir konfliktų.
Šis jaunuolis puikiai žinojo, jog tam tikrose situacijose gali sureaguoti pykčiu ir dėl to pakliūti į dar didesnė bėdą, kadangi negeba valdyti savo emocijų. Jo baimė, paremta ankstesne patirti, nepadeda tinkamai reaguoti. Esant įtampai tuojau pat jaunuolis ima gintis ir kovoti su aplinkiniais. Tikėtina, kad jaunuolis ir socialinė darbuotoja Inga dažnai šią temą aptaria. Jaunuolis konsultacijos metu informuoja apie įvykusį incidentą mokykloje. Inga atidžiai ir rimtai išklauso jaunuolį ir situaciją, kai jis apibūdina, kas įvyko klasėje. Išklausiusi jaunuolį, neteisdama, Inga kartu su juo reflektuoja apie jo ir kito jaunuolio reakcijas. Konsultacijos gale jaunuolis informuoja Ingą apie kitą dieną vyksiančią Vaiko gerovės komisiją. Jis paprašo Ingos dalyvauti kartu, o tai rodo, jog jis pasitikėjo Inga, jautė jos palaikymą. Skaitant pateiktą pavyzdį galėjome pagalvoti: „Gerai, kad jis paprašė dalyvauti Ingos, kadangi kitas paauglys po konflikto iš karto susisiekė su mama, kuri palydės paauglį.“
Socialinė pedagogė vedė susitikimą tai su didesne, tai su mažesne sėkme. Kai susitikime yra įtampos, kyla jausmai ir dalyviai nesijaučia išgirsti. Reikia itin jautraus susitikimo moderavimo, o tą parodė aprašyta situacija ir vykęs susitikimas. Tai sudėtingi momentai, per kuriuos moderatorius turi įsikišti, skirti dėmesį visiems dalyviams, suteikiant galimybę/eilę pasisakyti kiekvienam. O tai padaryti gali būti sudėtinga!
Atsitiko tai, ko baiminosi paauglys. Nebaigus jam kalbėti, mokytoja jį pertraukė ir jis buvo apkaltintas dėl blogo elgesio. Tai buvo labai aiškiai apibūdinta. Laimei, Inga dalyvavo susitikime. Tik po jos stipraus įsikišimo jaunuolis buvo pradėtas priimti rimtai ir jam buvo leista palikti susitikimo kambarį.
Tai buvo galimybė pertraukai, kurios metu susitikimo dalyviai toliau dalinosi savo mintimis ir emocijomis. Atrodė viskas prarasta, net gi kažkas išreiškė savo dvejonę „Kas yra atsakingas?“. Pastaba, kuri intriguoja. Kaip tokią pastabą interpretuoti? Pavyzdžiui „Ar aš galiu būti apkaltinas?“, „Ar tai neatitinka taisykles?“, „Kažkas rimto gali atsitikti“, „Kas atsitiks, kai jaunuolis paliks pastatą...?“.
Tačiau protestas ir rūpestis buvo nereikalingi. Po trumpo laiko paauglys sugrįžo, aiškiai ir gerai paaiškino priežastis dėl kurių paliko susitikimo kambarį: „Man reikėjo nusiraminti!“. Visi dalyvavusieji, įskaitant ir Ingą, buvo nustebinti, jautė palengvėjimą ir sužavėti jaunuolio paaiškinimu.
Socialinė pedagogė susigrąžino moderatorės vaidmenį ir susitikimas vyko toliau apie tai, kaip išvengti pasikartojančių konfliktų tarp klasiokių.
Skirtingi tikslai?
Kai permąstome situaciją, tampa akivaizdu, jog sąmoningai ar nesąmoningai dalyviai susitikimo metu turėjo skirtingus tikslus. Kai kurie dalyviai ieškojo „Kas buvo teisus, o kas suklydo“. Kai tą išsiaiškinsime, galėsime nubausti kaltąjį ar tiesiog ištrinti tai, kas negerai ir problema bus išspręsta?
Pirmiausia paauglys norėjo paaiškinti, kaip, jo manymu, jis rūpinosi, jog ir kiti laikytųsi klasės taisyklių. Vėliau jo susitikimo tikslas pasikeitė – jis norėjo nurimti ir vėl prisijungti ir dalyvauti susitikime.
Auklėtojos tikslas buvo įtikinti dalyvius, jog Rokas yra problemų kėlėjas, kuris trukdo jai tinkamai dirbti. Galbūt auklėtoja susitikimą matė, kaip galimybę pasiekti savo tikslą – „atsikratyti problemų kėlėjo“ klasėje. Ji siekė būti gera mokytoja, dirbti be problemų, rūpesčių savo klasėje ir mokykloje?
Socialinė darbuotoja, Inga, ir Simo mama turėjo kitą susitikimo tikslą. Jos norėjo, jog jaunuoliai išmoktų ir įgautų patirties kaip spręsti konfliktus, kaip tvarkytis su kylančiomis emocijomis. Taip pat kaip rasti bendrą sprendimą, leidžiantį toliau mokytis mokykloje. Joms konfliktas yra galimybė mokytis, augti ir įgauti patirties žengiant į suaugusiųjų pasaulį.
Jaunuolio reakcija sugrįžus į susitikimo kambarį parodo, jog Rokas tinkamame mokymosi kelyje, procese ir buvo geras Ingos „mokinys“. Jis ne tik suprato Ingos duodą pamoką, kurią suteikė dieną prieš vykusį susitikimą, bet ir įrodė, jog gali realiai ją pritaikyti sudėtingomis aplinkybėmis. Jis žinojo savo silpnąsias puses, jam buvo padėta suvokti jas ir suteikta žinių, kaip praktiškai su jomis susitvarkyti.
Tokiam mokymuisi reikia saugios aplinkos, kad galėtume kalbėti apie savo silpnybes, dvejones, sunkumus ir emocijas. Kitaip tariant, kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, realybę, ir nebijoti būti apkaltinant bei nubaustam. Susidūrimas su realybe gali būti sudėtingas, tačiau neįmanoma kartu ieškoti sprendimų neįvardinus realybės, nedavus konkrečių žodžių, kas vyksta.
Taip pat įdomu, jog šiame kontekste Inga įvardijo savo dvejones ir emocijas užuot pasakiusi „Kaip turėtų būti“. Tai padaro pavyzdį gyvą ir padeda reflektuoti savo asmeninę patirtį ir elgesio būdą.
2 pavyzdys: Mokyklos nelankymo atvejis
Žemiau pateiktas pavyzdys yra parašytas TBK, kuri dirba savivaldybėje ir yra Vaiko gerovės komisijos koordinatorė (TBK užduočių apžvalgą rasite 2 priede).
Pavyzdyje socialinė darbuotoja, dirbanti su šeima, kreipėsi į TBK. Socialinė darbuotoja, padariusi viską, ką galinti, jog 13 m. Simona nebūtų išmesta iš mokyklos, ir nesulaukusi teigiamų pokyčių kreipėsi į TBK savivaldybėje. Žemiau pateiktame pavyzdyje TBK apibūdina, kas vyko po socialinės darbuotojos kreipimosi į ją.
„Socialinė darbuotoja, dirbanti su šeima auginančia vaikus, kreipėsi į mane, prašydama pagalbos. Šeimoje auganti 13 metų amžiaus Simona jau kuris laikas neina į mokyklą. Kalbantis su Simona, bendradarbiaujant su jos tėvais, su klasės vadove, niekaip nepavyksta pasiekti, kad mergaitė eitų į pamokas. Nusprendžiau organizuoti pokalbį/pasitarimą su Simona, jos mama, socialine darbuotoja, mokyklos socialine pedagoge ir pedagoginės psichologinės tarnybos psichologe. Įtariau, kad yra kažkokia neišspręsta problema, dėl kurios paauglė staiga nustojo lankyti pamokas. Susitikimo metu Simona pasakė, kad įvyko konfliktas tarp jos ir kelių bendraamžių ir būtent dėl to, ji nebenori eiti į mokyklą, nenori susitikti tų merginų. Socialinė pedagogė patvirtino žinanti, kad kažkoks nesusikalbėjimas tarp mergaičių buvo, ir gali būti, kad Simona iš tų merginų patyrė, o gal ir tebepatiria patyčias ar kokius grasinimus. Simona daugiau detalių pasakoti neorėjo, susijaudino ir pradėjo verkti. Mokyklos socialinė pedagogė pasiūlė padėti mergaitėms tarpusavyje pasikalbėti, išsiaiškinti, susitarti dėl tolimesnio bendravimo, aptarti elgesio tarpusavyje ribas ir taisykles. Ji taip pat pasisiūlė Simoną pagloboti ir jei nenorės bendrauti su mergaite, kuri ją skaudina, padėti aptarti kartu kaip joms nesusitikti mokykloje. Ji taip pat pasisiūlė pasikalbėti su Simonos klasės vadove dėl pagalbos šalinant mokymosi spragas bei didesnio dėmesio Simonos savijautai mokykloje, reikalui esant, pagalbos. Kartu aptarėme planą, kurią valandą pirmadienį Simona ateis į mokyklą, ją palydės socialinė darbuotoja, o mokykloje jas pasitiks socialinė pedagogė.
Po 2 mėnesių gavau informaciją iš šeimos atvejo vadybininkės, kad vėl iškilo Simonos mokyklos nelankymo problema, buvau pakviesta į šeimos atvejo vadybos posėdį. Posėdžio metu paaiškėjo, kad Simona mėnesį laiko ėjo į mokyklą, o dabar kategoriškai atsisako toliau į ją eiti, prašo perkelti į kitą mokyklą. Mokyklos socialinė pedagogė paaiškino, kad pradžioje mūsų aptartos pagalbos priemonės davė rezultatą, tačiau vėliau turbūt kažkas įvyko, Simona vėl pasijuto blogai mokykloje ir dabar jau nepavyksta jos įkalbėti grįžti. Simonos tėvai sakė, kad jų pastangos padėti dukrai neduoda efekto. Simona posėdžio metu nieko nepasakojo, tik sakė, kad daugiau eiti į tą mokyklą negali, norėtų eiti į kitą mokyklą. Tėtis papasakojo, kad Simona dabar prašo jo nupirkti jai naują telefoną, tuomet ji į mokyklą eis. Dar reikėtų paminėti, kad vyresnė Simonos sesė taip pat turėjo mokyklos nelankymo problemą, tik ji pradėjo nelankyti pamokų būdama gerokai vyresnė. Buvo nuspręsta, kad Simona dėl mokyklos nelankymo bus kviečiama į Savivaldybės vaiko gerovės komisijos posėdį, siekiant aiškintis kokias pagalbos priemones ir įpareigojimus reikėtų jai paskirti, kad būtų užtikrinta vaiko teisė ir pareiga mokytis.
Vaiko gerovės posėdžio metu Simona sakė, kad į savo seną mokyklą tikrai negrįš, bet į kitą mokyklą eis. Kartu buvo aptarta kurią arčiau namų esančią mokyklą Simona galėtų lankyti, priimtas sprendimas paskirti Simonai minimalios priežiūros priemones, įpareigojant ją lankyti kitą mokyklą (paaiškinimą apie minimalią priežiūrą rasite 2 priede).
Sudarant individualų minimalios priežiūros priemonių vykdymo planą naujoje Simonos mokykloje organizavau pasitarimą, kurio metu susitikau su Simona, jos tėvais, socialine darbuotoja, mokyklos socialine pedagoge. Kartu aptarėme pagalbos Simonai planą. Mokykla priėmė Simoną labai draugiškai. Ir klasės vadovė, ir klasės mokiniai nusiteikę jos atžvilgiu draugiškai ir palaikančiai. Aptarėme, kad Simona visada, kai matys, kad jai reikia pagalbos, ateis pasikalbėti su socialine pedagoge. Socialinė pedagogė supažindins Simoną su mokyklos specialistais, padės išsiaiškinti dėl uniformos, nemokamo maitinimo mokykloje. Simonos tėtis pasakė, kad dukra šiandien bijo eiti į kūno kultūros pamoką, nes neturi aprangos, kurią dar tik ruošiasi pirkti, socialinė pedagogė pažadėjo susitarti su mokytoja, kad šiandien Simona nedalyvautų kūno kultūros pamokoje. Aptarėme, kad Simona galėtų pabendrauti su mokyklos psichologe, siekiant geros jos adaptacijos naujoje bendruomenėje ir iškylančių sunkumų sprendimo. Klasės vadovė bus paprašyta skirti Simonai didesnį dėmesį, stebėti kaip ji jaučiasi, jai padėti. Šeimos socialinė darbuotoja dar susitinka su Simona po pamokų vaikų dienos centre. Ji įsipareigojo nuolat domėtis kaip Simonai sekasi, esant kokiems nors sunkumams ar iššūkiams, padėti Simonai asmeniškai bei susisiekti su mokyklos socialine pedagoge, siekiant laiku pastebėti ir įveikti iškilusius sunkumus. Jeigu minėtomis pagalbos priemonėmis nepavyktų pasiekti, kad Simona lankytų mokyklą, bet kuris iš specialistų arba vaiko tėvai gali bet kada kreiptis į mane. Tuomet aš, žvelgdama į situaciją iš šalies, aiškinsiuosi kas vyksta, vertinsiu gautą informaciją ir spręsiu kokių veiksmų reikėtų imtis, siekiant atliepti į individualius vaiko poreikius ir sunkumus.“
Papildomos pastabos apie TBK
Aukščiau pateiktame pavyzdyje TBK bendrais bruožais apibūdino poros mėnesių įsitraukimą į atvejį. Apibūdino, kokių žingsnių buvo imtasi. Pavyzdyje nėra atskleista TBK specifinės užduotys, jų kompleksiškumas ir sudėtingumas. Tai paskatino TBK parašyti žemiau esantį tekstą:
„TBK įsijungia teikiant paslaugas vaikui ir šeimai, kai kyla nesusikalbėjimas ar nepakankama komunikacija tarp asmenų ir sistemų. Dažniausiai atsiskleidžia problemos, sunkumai ir jie pamatomi iš kitos perspektyvos bei pasiekiami skirtingi tikslai. Skirtingų situacijos dalyvių lūkesčių, tikslų, sprendimų ir atsakomybių subalansavimas yra procesas, reikalaujantis daug kompetencijos ir įgūdžių.
Žymiai mažiau laiko, energijos ir pastangų reikalauja Vaiko gerovės komisijos mokykloje, kai mokyklos specialistai pasako vaikui, jog jis turi lankyti pamokas, tėvams pasakoma, jog jie turi užtikrinti, jog vaikas lankytų mokyklą ir visi pasirašo protokolą. Atrodo darbas atliktas. Daugeliu atveju toks sutikimas, procesas nepadeda.
Jei nebuvo identifikuotas pamokų nelankymo priežastys, negalime kartu sutarti kaip dirbti, kad būtų pasiektas teigiamas rezultatas ir negalime aptarti kaip kiekvienas dalyvis gali įsijungti į procesą, prisiimti atsakomybes. Tokioje situacijoje yra naivu ir neprofesionalu tikėtis, jog situacija išsispręs. Jei jaunuolio patirti asmeniški, tarpasmeniniai sunkumai yra neatskleidžiami ir neišsprendžiami, jie tik gilėja, blogėja ir greitai pamatysime, kad nepakanka įprastų priemonių, įpareigojimų ar parašo.
Jaunuolis gauna žinutę, kad jis niekam nerūpi ir tai kas jam sunku yra jo paties reikalas. „Jei jau taip yra, tai man nerūpi taip pat!“. Tada mes stebime, kad nėra teigiamų pokyčių, elgesys negerėja, kaip nėra laikomasi įpareigojimų. Kai situacija yra neišsprendžiama naudojantis įprastomis priemonėmis, tada dažnai ji patenka TBK. Tampa aišku, jog tokioje situacijoje reikia naujo požiūrio, naujų instrumentų, naujų tikslų, naujų susitarimų. Ir vis dar svarbu, jog būtų identifikuota „liga“, nuo kurios kenčia jaunuolis. Jei norime išgyti jaunuolio „ligą“, turime suprasti ką jis išgyvena, kokią traumą patyrė, ir tada privalome pasirinkti vaistus, gydymą, kuris duotų teigimą poveikį ir tiksliai gydytų „ligą“.
Kaip matėte, mano pateiktame pavyzdyje, TBK sukvietė susėsti prie konferencinio stalo artimiausius situacijos dalyvius. Tai atvira erdvė, kurioje galima kalbėtis atvirai, diskutuoti, priimti sprendimus ir sutarti, pasidalinti atsakomybėmis. TBK asmeniškai, kaip ekspertas, kuris gali suteikti kitokį požiūrį į situaciją, situacijos vertinimą ir pasiūlyti kitas, galimai efektyvesnes, pagalbos priemones, gilinosi į jaunuolio patirtį, sunkumus, jo ir jo šeimos situaciją. Buvo sudarytas detalus pagalbos planas. Ir kai vėl iškilo situacija su Simonos mokyklos nelankymu, TBK ėmėsi vadovauti, panaudojo kitokią intervenciją, ieškojo kur buvo padarytos klaidos bei ieškojo naujų pagalbos priemonių ir susitarimų.
Taigi, TBK užduotys yra labai kompleksinės, sudėtingos. Jis turi dirbti su tuo pačiu atveju, tačiau veikdamas trimis lygiais tuo pačiu metu. Mikro lygmenyje – užmegzti kontaktą, ryšį su vaiku ir jo šeima ar globėjais (rūpintojais), tirti situaciją, nustatyti diagnozę, išaiškinti, kas veikia, kas neveikia ir dėl kokių priežasčių. TBK turi ištirti santykius, ryšius tarp asmens ir paslaugų teikėjų. Kur ir kokios yra kliūtys, sumažinti įtampą ir padėti surasti bendrus tikslus, kurie padėtų visiems dalyviams pasijusti patenkintais ir visiems iš to būtų nauda. TBK turi į situaciją pažvelgti iš aukščiau ir įvertinti, ar tai, kas vyksta konkrečiu atveju, nėra sistemos klaidos ir kliūtys. O jei taip yra priimti sprendimus, suplanuoti ir sudaryti priemones, kurios pagelbėtų, pašalintų kliūtis ir pagerintų situaciją. “
Refleksija
TBK pagalbos ieškojimo taškas buvo prielaida, jog mokyklos nelankymo priežastys turėtų būti neišspręstos problemos. Taigi ji pradėjo analizuoti situaciją, kas gali būti padaryta. Tik žengus į situacijos pagrindą galima pradėti ieškoti: „Kaip išspręsti, įveikti ir susitvarkyti su problema“. TBK norėdama gerai susidaryti situacijos vaizdą pakalbėjo su pačia Simona, jos tėvais, keletu specialistų iš mokyklos ir ne iš mokyklos, su visais asmenimis, kurie pažinojo Simoną.
Problemos priežasčių žinojimas negarantuoja, jog tuoj pat bus rastas sprendimas. Dažnai reikia keleto žingsnių, tai ką ir atskleidžia pavyzdys. Išaiškėjo, jog mokyklos nelankymo priežastys buvo konfliktas tarp klasiokių. Specialistai pradėjo ieškoti būdų, kaip padėti Simonai, jog jos santykiai su klasiokėmis netrukdytų jai lankyti mokyklos. Planas, kuriame dalyvavo keletas asmenų, buvo sudarytas ir atrodė, jog tai davė teigiamą rezultatą. Tačiau po poros mėnesių tapo aišku, jog Simona vėl nelanko mokyklos.
Kai Simona vėl pradėjo nelankyti mokyklos, atvejo vadybininkė, kuri vadovauja šeimos pagalbos procesui, susisiekė su TBK. Socialinė darbuotoja, kuri pirmiausia pradėjo skambinti pavojaus varpais, yra atvejo vadybos komandos dalis. Atrodė prasminga vėl įjungti TBK.
Bendrai tariant, svarbu į sudėtingą pagalbos procesą įtraukti kitus specialistus su jų kompetencijoms. Norint išvengti kovos tarp specialistų, kaip atsitiko pirmajame pavyzdyje, svarbu turėti bendrą viziją. Nei jaunuoliui nei už jį atsakingiems asmenims nepadeda toliau pateiktos asmenų reakcijos: „Tai ne mano reikalas“, „Negaliu dalintis informacija dėl konfidencialumo“ ar „Tai ne mano atsakomybė!“.
Teisingai TBK pastebėjo „kai mokyklos specialistai vaikui pasako, jog jis/ ji turi lankyti pamokas, toks pasakymas nepadeda“. Jaunuoliai dažnai pripratę, kad mokytojai, suaugusieji, tėvai, globėjai (rūpintojai) jiems pasako ką daryti, o ko nedaryti. „Jei jaunuolio patirti asmeniški, tarpasmeniniai sunkumai yra neatskleidžiami ir neišsprendžiami, jie tik gilėja, blogėja ir greitai pamatysime, kad nepakanka įprastų priemonių, įpareigojimų ar parašo. Jaunuolis gauna žinutę, kad jis niekam nerūpi ir tai kas jam sunku yra jo paties reikalas. „Jei jau taip yra, tai man nerūpi taip pat! “
Sugrįžkime prie TBK žodžių „.. reikia naujo požiūrio, naujų instrumentų, naujų tikslų, naujų susitarimų. Ir vis dar svarbu, jog būtų identifikuota „liga“, nuo kurios kenčia jaunuolis“.
Tampa aišku, jog rasti tinkamą požiūrį, „gydymą“ nėra taip lengva ir tam reikia daug laiko.
TBK nusprendė pasinaudoti Vaiko gerovės komisijos posėdžiu savivaldybėje ir sudaryti Minimalios pagalbos planą (daugiau apie minimalios pagalbos planą galite skaityti 3 priede). TBK vadovaujant procesui buvo sudarytas naujas planas, kuriame aiškiai suformuluotos sąlygos, kuriomis Simona galėjo pradėti iš naujo. Ankstesnė patirtis, kai ją rimtai priimame, suteikia naudingos informacijos naujiems žingsniams. Ypatingai vertinga patirtis, kai pirmieji žingsniai buvo nesėkmingi. Tai gali suteikti galimybę geriau suprasti žmogų ir situaciją.
Kiti pagalbos žingsniais – sąmoningai išdiskutuoti ir aptarti su visais dalyviais, kurie įsitraukia į situaciją. Buvo ieškomą būdų, jog Simona vėl nesijaustų pasimetusi. Ir buvo aišku, jog ir pati Simona suprato ir prisiėmė savo įsipareigojimus. Lygiai taip pat kaip ir specialistai, įsitraukę į procesą, turėjo suvokti ir vykdyti, tai ką buvo žadėję. Negalime garantuoti 100%, jog viskas vyks taip kaip buvo suplanuota. TBK stebi procesą ir, kai kažkur pradeda strigti, bet kuris asmuo, įsitraukęs į pagalbos procesą, susisiekia su TBK, kad įvertinus situaciją, reikiama pagalba būtų vėl teikiama.
Išvados
Abiejų pavyzdžių autorių požiūris yra toks, jog svarbu jaunuoliams, kurie susiduria su sunkumais, sukurti mokymosi procesą. Kad tai galėtų būtų įgyvendinta, jaunuoliai, patiriantys sunkumus, turi būti priimami rimtai, atidžiai išklausomos jų istorijos, priimamos emocijos. Diskutuojant su jaunuoliais ir asmenimis, esančiais aplink jaunuolius, priimami sprendimai, daromi tolimesni žingsniai. Tai tampa mokymosi proceso dalis.
Labai akivaizdi išvada? Gali būti, tačiau abu pavyzdžiai iliustruoja, jog dėl skirtingų priežasčių ne visada specialistai tai įgyvendina.
Norint sužinoti, kas veikia ir kas ne, kiekvienam individualiam asmeniui ir jo unikaliai, konkrečiai situacijai, mokymosi procesui reikia nuoseklių mažų žingsnių. Kartais norint suteikti asmeniui galimybę pradėti iš naujo reikia priimti griežtus sprendimus, pavyzdžiui tokius kaip keisti mokyklą.
Svarbu suvokti, jog jaunuolio elgesiui yra priežastis. Taip pat yra rizika, jei mes galvojam jog žinome priežastį. To rezultatas gali būti, jog mes vaikui/ jaunuoliui pasakysime ką jis/ jis turi daryti, dažnai su spaudimu, šaukimu ir baudimu. Kaip jau minėta anksčiau tai neveikia. Jaunuolis gali būti jau pripratusi prie tokio požiūrio, sugeba negirdėti ir atsukti nugarą į tai kas jam sakoma. Kaip jau ir minėjome, jis nori būti priimtas rimtai, išklausytas ir jaustis suprastas.
Kiekvienas specialistas, mokytojas, socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas, TBK pagalbos procese turi savo užduotis/ vaidmenį ir kompetencijas. Priimti skirtingus vaidmenis/ užduotis ir kompetencijas ir kad tai teiktų naudą, reikia vienas prie kito prisitaikyti. Kad tą pasiektume reikia aiškiai moderuoti susitikimus.
Visi įsitraukę dalyviai turi būti išklausyti ir suprasti, kad jie ieško, kovoja ir dažnai daro sprendimus, turinčius toli siekiančių pasekmių. Kai patiriame tikrą bendradarbiavimą, jaučiamės gavę palaikymą, nesijaučiame palikti vieni su sudėtingomis situacijomis, su kuriomis susiduriame.
Jaunuoliams kaip ir specialistams yra nuolatinis mokymosi procesas, kurio metu reikia surasti problemos atsiradimo priežastis ir surasti būdą, kaip pašalinti kliūtis. Domėjimasis, įvardijimas, diskutavimas yra būtinos sąlygos, kurių galime įgyti tik praktikuojantis. O tam reikia saugios aplinkos. Dirbant komandoje, moderatoriaus užduotis sukurti saugumą visiems dalyviams, ypatingai silpniausiems dalyviams, kaip buvo pateikta pavyzdžiuose – paaugliams.
Galbūt galime daryti išvadą, kad jaunuolis, palikęs susitikimo kambarį ir grįžęs į susitikimą, kai nusiramino, buvo žymiai stipresnis ir reagavo labiau kaip suaugęs palyginus su besiginčijančia ir šaukiančia mokytoja? Vis dar nepaminėtas, bet akivaizdus kitas aspektas – dažniausiai asmens mokymosi procesas vyksta ne sąmoningai mokant. Mokomasi stebint aplinkinius asmenis ir iš jų rodomų elgesio pavyzdžių!
Tai tiek pastebėjimų šiam kartui. Skaitant ir diskutuojant gali kilti daugiau klausimų. Galite prisiminti panašius ar visiškai skirtingus pavyzdžius. Jei taip įvyko, buvo verta. Mūsų nuomone, yra svarbu įvardinti temas, klausimus, kurie neramina, dėl kurių nesame tikri ir kurie kyla kasdieniniame darbe. Tik kalbėdami apie tai, kas neramina, galime ieškoti sprendimo būdų ir pagerinti pagalbą vaikams, kurie patiria riziką. Prašome nesidrovėti ir pasidalinti savo mintimis su mumis.
Jei Jūs turite klausimų, pasiūlymų, pastabų straipsniui ar kilo mintys, prašome sureaguoti parašant komentarą po straipsniu ar atsiųsti Jus dominančią temą/ klausimą/ pastabą/ mintis el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.">
Priedai:
1. 1 priedas;
2. 2 priedas;
3. 3 priedas.
Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė,
Sigita Šimkiene,
Lies G. van Weezel
29/04/2020