|
|
Esu atvejo vadybininkė Aida. Dešimtus metus dirbu Kauno miesto socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų šeimai skyriuje. Mano darbovietė yra vienintelė organizacija, kuri vykdo atvejo vadybos funkcijas ir koordinuoja atvejo vadybos procesus šeimoms Kauno mieste. Noriu pasidalinti įžvalgomis dėl atvejo vadybos metodo naudingumo ir reikalingumo bei su kokiais trikdžiais susiduriame minėto metodo vykdyme. Įžvalgas pagrindžiau ne tik savo praktine patirtimi, tačiau ir 2021-ais metais savo atliktu moksliniu darbu (vadovaujant prof. dr. Ilonai Tamutienei, „Atvejo vadybos vaidmuo užtikrinant vaiko gerovę Lietuvoje“). 
Tyrinėjant prevenciją Prevencinis darbas su šeimomis, kurios patiria sunkumų, dažnai buvo minimas seminaruose, kurie buvo organizuojamai remiantis knyga apie šeimas, kurios yra rizikoje. Vis dažniau ir dažniau kildavo klausimas, ar nebūtų naudingiau šeimoms teikti pagalbą be juridinio sprendimo. Buvo diskutuojama, jog dažnai komunikacija su tėvais užsiblokuoja, kai šeima yra įrašoma į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Tėvai ir kiti giminaičiai jaučiasi kontroliuojami ir neigiamai vertinami aplinkinių. Ir tai sukuria pasipriešinimą, tėvai negali dalintis savo tikraisiais sunkumais, abejonėmis. To pasekmė yra ta, jog pagalbos/palaikymo procesas tampa neįmanomas. Kadangi galima pradėti ieškoti problemos sprendimų būdų tik tada, kai iš tikrųjų jaučiamės laisvi ir pasitikime vieni kitais. Jei tik bijome bausmės ir laukiame, kada būsime apkaltinti, pradedame slėpti savo tikrąsias problemas. To pasekmė – problemos vis gilėja, sudėtingėja ir galiausiai įvyksta taip, jog jų išspręsti yra beveik neįmanoma. Seminarų metu dažnai buvo minimas abipusio pasitikėjimo noras ir poreikis. Aiškiai buvo išreikštas argumentas dėl prevencinio darbo. Šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų apskaitą yra ilgas žingsnis. Šis įrašymas lengvai išprovokuoja pyktį tiek šeimos, tiek aplinkinių, visuomenės. Reikia laiko peržengti, įveikti tą pyktį/pasipriešinimą. Taip pat reikia pasitikėjimo ir požiūrio, jog problemos gali būti „atrišamos” ir išsprendžiamos, situacija gali pagerėti. 
Turinys Įvadas Kodėl nusprendėme parašyti šį straipsnį? Pirmas pavyzdys: bendradarbiavimas tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo Antra dalis: atvejo vadybininko akimis Antras pavyzdys: atvejo vadybos galia Trečias pavyzdys: atvejo vadybininko darbas Atvejo vadyba ir socialinis darbas Socialinis darbuotojas Atvejo vadybininkas Atvejo vadybininko kompetencijos Pradžia Atvejo vadybininko paskyrimas 7 pagrindiniai klausimai Bendradarbiavimas su specialistais Ketvirtas pavyzdys: kontaktas su mokykla Penktas pavyzdys: pasiruošimas atvejo vadybos posėdžiui Šeštas pavyzdys: ne viskas vyksta kaip suplanuota, penkto pavyzdžio tęsinys Septintas pavyzdys: kiti sunkumai, su kuriais susiduria moderatorius Kalbėjimas apie realybę Konfidencialumas Galutinės pastabos ir išvados Poreikis reakcijoms Literatūra ====== Įvadas Jau beveik metai kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir Atvejo vadybos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A-1-141 ,,Dėl atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“. Patirtys yra įvairios. Dirbant kilo daug klausimų. Tai nestebina, kadangi vaiko teisių apsaugos sistema keitėsi iš esmės. Įstatymas iki šios dienos kelia daug klausimų ir diskusijų. Mes, praktikai, su skirtinga patirtimi darbo su šeima srityje, praeitą pavasarį atradome įstatymo sudėtingumą, kai stengėmės suprasti skirtingus naujo įstatymo aspektus. Koks bendras ryšys tarp Vaiko teisių apsaugos skyrių skirtingų sričių specialistų, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau – TBK), Mobilių komandų, atvejo vadybininkų ir kitų specialistų, dirbančių su šeimomis? Yra didelė rizika, kad vaikas ir jo šeima pasimes visoje biurokratijoje (žiūrėti straipsnį „Apie pokyčius darbe su šeimomis”). Mes tęsiame savo susitikimus, nes mums rūpi pagalba vaikams ir jų šeimoms, vaikai, kurie yra fizinio ir/ar psichologinio smurto rizikoje ar jiems trūksta esminių sąlygų augti emociškai ir fiziškai saugioje aplinkoje. Darbo grupės susitikimuose pasidalinome savo patirtimis ir rūpesčiais, diskutavome apie problemas ir kėlėme klausimus, analizavome, kokiais būdais galėtume pagerinti pagalbos organizavimą ir teikimą. Padrąsino geri rezultatai ir sėkmingi pavyzdžiai. Keletą galėsite perskaityti šiame straipsnyje. Yra daug būdų, kaip mes galime pažvelgti į pavyzdžius. Kaip, pavyzdžiui, ir į problemas, kurias šeima patiria, siūlomą pagalbą ir skirtingų profesionalų darbo būdus. Šiame straipsnyje mes susikoncentruosime į atvejo vadybą. Tai yra nauja pareigybė ir yra poreikis ją vystyti atkreipiant dėmesį į tai, kas vyksta praktikoje. Darbo grupėje mes ieškojome būdų, kaip siekiant atkurti ar pagerinti šeimos funkcionavimą, atkurti santykius tarp vaikų ir jų tėvų, kitų asmenų: artimųjų, giminaičių, draugų, pažįstamų. Fizinis saugumas ir emocinės sąlygos yra sveiko augimo ir vystymosi pagrindas. Išankstinė sąlyga yra ta, kad tėvai, vaikas ir kiti įsitraukusieji gali laisvai išreikšti savo problemas, mintis, abejones ir klaidas be kaltinimo ar baimės būti nubaustiems. Sėkmė ne visuomet yra garantuota. 
Įžanga Per pastaruosius metus labai pasikeitė požiūris į vaiko gerovę. 201 8 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – Įstatymas). Šių metų sausio mėnesį įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, o tai rodo, jog įstatymas vis dar keičiasi. Įstatymo dėmesio centre yra kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir vaikų nepriežiūrai. Kitais žodžiais tariant, Įstatymas yra apie tai kaip gerai rūpintis vaikas ir kaip suteikti reikiamą paramą/ pagalbą, kai to reikia. Pirmiausia tėvai yra tie, kurie auklėja ir rūpinasi vaikais. Pažvelgus plačiau, į šį sudėtingą procesą, padedantį vaikui tapti suaugusiu, daugiau ar mažiau yra įtraukti kiti asmenys - tai ir giminaičiai, mokytojai, globėjai bei kiti asmenys, turintys kontaktą su vaiku. Vaiko auginimas turi tam tikrus standartus/taisykles, tačiau tuo pačiu metu tai labai individualus procesas, susijęs su vaiko galimybėmis, jo/jos gyvenimo aplinkybėmis ir jo/jos patirtimi jį/ją supančiame pasaulyje. Kai šis procesas rimtai sutrinka Įstatymas apibūdina procesus, kurie turi būti pradėti, siekiant išspręsti problemas ir įveikti sunkumus. Tai labai sudėtingas procesas, kadangi įsitraukia daug specialistų, turinčių skirtingas kompetencijas, išsilavinamus, užduotis ir dirba skirtingose organizacijose. 
Turinys: I. Įžanga II. Pokyčiai trumpai III. Įstatymų pasikeitimai, pavaizduoti digaramoje IV. Globos centrai V. Paslaugų įvairovė, Kompleksinių paslaugų projekto pavyzdžiai VI. Galutinės pastabos VII. Priedai
I. Įžanga
Jau keleta metų socialinio darbo praktikų grupė, siekdama padėti šeimoms, patiriančioms sunkumus, susitinka apie penkis kartus per metus. Susitikimų metu praktikai analizuoja savo patirtis, dalinasi prkatikikiniais pavyzdžiais. Šios grupės pavadinimas "prevencinė” yra orientacinis, kadangi mes norime susikoncentruoti į pagalbą be teisinių priemonių. (Daugiau apie darbo grupę galite skaityti čia). 2018 m. sausio mėnesį tapo aišku, kad artimoje ateityje bus daug pokyčių įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, susijusiuose su pagalba vaikams ir jų šeimoms. Mes nusprendėme susikoncentruoti į šiuos pokyčius:
Yra daug neaiškumų. Kai kurie įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai yra patvirtinti, kiti yra ruošiami. Organizacijų tarpusavio ryšys iššaukia daug klausimų. Kaip viskas funkcionuos priklauso nuo naujos Vaiko teisių apsaugos skyrių struktūros bei savivaldybių politikos. Savivaldybės veikia autonomiškai ir to pasekmė – jog kiekviena savivaldybė savo užduotis įgyvendins labai skirtingais būdais. Darbuotojų reakcijos į pokyčius yra įvairios. Kai kurie turi aukštus lūkečius. Vieni tikisi daug gerų patobulinimų, kiti – turi daug baimių ir abejonių. Dauguma įvairių organizacijų praktikų ir vadovų, kurie dirba vaiko ir šeimos pagalbos srityje, jaučiasi labai nesaugiai - „Kur kreiptis daugiau informacijos?“, „Ko bus tikimasi iš mūsų organizacijos po liepos 1 dienos?”, “Ar vis dar yra poreikis toms veikloms, kurias vykdėme iki šiol?”,”Kas mokės už mūsų paslaugas?”,”Koks bus savivivaldybės vaidmuo?” . Taip pat tėvai ir artimieji turi abejonių: “Kur kreiptis pagalbos?”, “Geriau slėpti savo problemas nei apie jas kalbėti, nes gali kilti rizika, kad jie atims iš manęs vaiką?” |