Dauguma socialinių darbuotojų žino, kaip svarbu yra skirti laiko santykio kūrimui, kurio pirmoji užduotis yra įsiklausyti į žmogų ir suprasti koks yra to žmogaus pasaulis. Tačiau praktikoje, kur reikia rezultato, kur turime daugiau darbų nei laiko, šis žinojimas pasimeta ir galiausiai apima neviltis ar net pyktis, kad klientai mumis nepasitiki ar mes jų nesuprantame.
Šis patirties pasidalinimas yra kaip tik apie tai, ir tikimės, kad jis įkvėps atrasti jėgų sustojimui, įsiklausymui, priėmimui. Įdomaus skaitymo, o mintimis, kurios Jums kils, kviečiame dalintis po teksto esančioje diskusijų skiltyje.
Socialinė darbuotoja pasiūlė nuvažiuoti pas klientą, kuris turi psichinę negalią. Jis išvarė visas jį iki šiol lankiusias darbuotojas. Iš jų buvau girdėjusi, kad Regimantas (toks tebūnie pakeistas jo vardas) nesukalbamas, agresyvus. Vadovė pateikė man šį atvejį kaip iššūkį-gal vis tiktai pavyks rasti bendrą kalbą su psichinę negalią turinčiu jaunuoliu.
Atvykome pas Regimantą į butą, kuris yra netvarkingame bendrabutyje. Čia visur purvina, bjaurus kvapas, visa aplinka nemaloni, slegianti. Kai priėjom prie Regimanto buto durų, labai keistai jaučiausi, galvoje sukosi įvairių minčių, jaudulio daug buvo, vis galvojau ką reiks man sakyti, kaip užmegzti ryšį, kaip parinkti žodžius, kad jo neužgaučiau, kaip prie jo prieiti, nes juk turi psichinę negalę.
Socialinė darbuotoja atrakino duris, mes užėjome. Pasisveikinom, bet Regimantas net nesureagavo, kai mes užėjome, net neatsisuko. Jis sėdėjo prie savo nedidelio staliuko ir kažką krapštėsi. Pamačiau smulkaus sudėjimo vyruką, banguotų pūstų plaukų. Nustebau, kad net nepažvelgė jis į mus. Tada aš garsiai pasakiau: „Labas, Regimantai“. Jis atsisuko. Jo rankoje pamačiau smailų atsuktuvą. Labai nejaukiai pasijaučiau. Jis taisė ar ardė seną radiją, magnetolą. Priešais jį buvo daug dėžučių su įvairaus dydžio varžtukais, tvarkingai sudėtais pagal dydį. Labai keista man pasirodė jo reakcija į mus: garsiai pasakė ne „Laba diena“, bet „Atvažiavo mergų! Kokia jūsų kaina?!”. Pradėjau su juo kalbėti, sakydama, jog viskas visur turi kainą ir iš lėto žengiau link Regimanto. Viduje kiek virpėjau, nes buvo galima tikėtis bet ko, o tuo labiau, kai rankoje atsuktuvas. Antra vertus, kažkaip tikėjau savimi. Ir nenusivyliau. Palengva priėjau prie jo, pritūpiau, kad akys būtų viename lygyje, nukreipiau kalbą apie radiją, magnetolas. Pradėjau pasakoti, kad ir mano sūnus domisi visokiausia aparatūra, galiu rasti jam detalių, jei kokių trūksta. Jis ėmė įdėmiai žiūrėti man į akis, pradėjo su manimi kalbėtis. Paklausiau, kokia gražiausia laidų spalva, tai jis man pasakė, jog juoda, po to pilka, o gal balta. Bet tokios spalvos laidų ten nebuvo. Supratau, kad šis jaunuolis neskiria spalvų. Palengva jis įsitraukė į pokalbį vis intensyviau. Mes kalbėjomės ilgai, beveik 2val. Ėmiau suprasti, kad įmanoma prie žmogaus prieiti, tik reikia bandyti jį suprasti, gilintis į tai, į ką jis įsigilinęs, traktuoti jį rimtai ir niekada neparodyti, kad bijai. Labai patiko man, kad pavyko prakalbinti Regimantą ir jaudulys pokalbiui įpusėjus dingo. Laikas, skirtas apsilankymui, ėjo į pabaigą ir kai užsiminiau, jog jau važiuosime, jis manęs pats paprašė, kad kitą dieną vėl pas jį atvažiuočiau. Aš net nesuabejodama pasakiau, kad būtinai atvažiuosiu. „O tu manęs neapgausi?“-sekė klausimas. Mūsų pokalbio metu, jis prašė manęs, kad išmokinčiau morką nuskusti. Patvirtinau, jog tikrai morką skusti išmoksime, juk pažadėjau. Jis norėjo paliesti mano pečius, rankas. Supratau, kad sunku bus išlaikyti tam tikras ribas, atstumą. Bet tai būtina. Jo žodžiai apie mergas, kainą mane suglumino, bet gerai suprantu, kad tai ateina iš kažkokio jo patyrimo, čia slypi kažkas daugiau, giliau ir bandysiu tą išsiaiškinti. Atsisveikinome ir išėjome abi su socialine darbuotoja, kuri nustebo, kad man pokalbis su Regimantu visai sklandžiai pavyko. Kai grįžome į centrą, mane užliejo toks gerumo jausmas, kad įveikiau sudėtingą situaciją. Kartu ir jaudinausi, mąsčiau, ką kaip darysiu kitą kartą aplankius Regimantą. Supratau, kad tik gerumu galima pasiekti jį ir prasmingus rezultatus darbe su juo. Niekam niekada negalima įsakinėti, liepti daryti tai, ko jis tikrai nenori.
Kitą rytą užsukau į parduotuvę nusipirkti daržovėms skustuką, kad nebūtų su aštriais kampais, kad tik ne peiliu skustume tą morką. Prie Regimanto durų buvau 10val. ir duris jau jis man pats atidarė, nors niekada niekam neatrakindavo. Jis manęs jau laukė. Kambarys netvarkingas, rūbai išmėtyti, stalas indais nukrautas. Pradėjau pokalbį apie radijas, kaip jam sekėsi ardyti, kas jį to išmokė. Jis man papasakojo, kad daugumą radijų atidavė žmonės, nemažai rado konteineriuose ir vieną atidavė baba, taip pavadino močiutę. Kad pokalbis nebūtų toks įtemptas, nes nuolat jis žiūrėjo man į akis, aš jam parodžiau, kokių lauktuvių aš čia turiu, kad atsinešiau skustuką morkai skusti. Jis apsidžiaugė, ėmėmės darbų,- mokėmės skusti morką, po to kažkiek tvarkėmės. Ir visai gerai mums pavyko. Kiek turėjo morkų, tai visas ir suskuto, labai Regimantui patiko šis darbelis. Morkas turėjome keturias. Skutom ir bulves penkias, gaminome pietus. Sriubytė išvirta iš to, ką turėjome. Viskas gerai pavyko, skanu. Jis džiaugėsi savo darbu. Aišku, aš pagyriau. Jo veide pasirodė tam tikro pasididžiavimo išraiška.
Trečią dieną atėjau visai viena, jaučiaus nejaukiai, bet nežinau kodėl, nebijojau. Gal dėl to, kad jaučiau, jog Regimantas nori su manimi bendrauti, neberodė jokio pykčio, pakelto balso, grasinimo. Gaminant pietus aš atsargiai pradėjau jo klausinėti apie jo praeitį, bet tokia žaidimo forma, pvz., kortų kaladėje radau damos kortą. Jis pasakė, kad tai baba, ji buvo negera, mušė, gėrė. Supratau, kad jis buvo mušamas, niekas juo nesidomėjo, nesirūpino. Mama mirus, tėvo sakė nėra, augo pas babą, kuri dabar jau irgi mirusi. Yra kažkokia teta, kuri atneša kai kada jam skaniai pavalgyti. Man labai įstrigo per tą mūsų pokalbį, kol virėm sriubą, kai jis paklausė manęs:“Jei man neišeis nuskusti morkos, tu mane muši?“ Man pasidarė jo gaila. Supratau, kiek jis daug yra iškentęs. Ir darbuotojos, kurios ateidavo, prisivengdavo jo, bet įsakinėdavo, ką daryti jam. Gal tai ir trukdė jiems susikalbėti? Vis daugiau suvokiu, kad su tokiu žmogum bendraujant reikia žymiai daugiau padrąsinti jį, negu įsakinėti. Padėti jam nebijoti klysti. Pati pripažinau, kad irgi klystu. Klysti juk žmogiška. Ruošiaus išeiti, o jis vėl klausė, kada ateisiu, kad nori pasikalbėti su manimi, nori nuotraukas man savo parodyti. Pažadėjau tikrai sugrįžti. Kai ėjau per duris, Regimantas ištarė:“Kokia tu gera“. Baimės jam nebejaučiau, palikau jį su šypsena veide.
Po kelių mėnesių lankymosi jo bute išdrįsom kartu išeiti į gatvę. Jam tai buvo toks įvykis-juk penkis metus jo gyvenimas buvo tik tarp keturių smirdančio bendrabučio sienų...
Kai ėjom šaligatviu ir jis keistai dairėsi į aplinkius žmones, vargu, ar kam kilo mintis, kiek daug pastangų reikėjo, kad būtų pasiektas šis rezultatas. Tai gali suprasti tik socialinis darbuotojas, turintis panašų patyrimą. Kitų žmonių akys to nepastebės...
Sonata Radzevičienė