Turinys
Įvadas
Kodėl nusprendėme parašyti šį straipsnį?
Pirmas pavyzdys: bendradarbiavimas tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo
Antra dalis: atvejo vadybininko akimis
Antras pavyzdys: atvejo vadybos galia
Trečias pavyzdys: atvejo vadybininko darbas
Atvejo vadyba ir socialinis darbas
Socialinis darbuotojas
Atvejo vadybininkas
Atvejo vadybininko kompetencijos
Pradžia
Atvejo vadybininko paskyrimas
7 pagrindiniai klausimai
Bendradarbiavimas su specialistais
Ketvirtas pavyzdys: kontaktas su mokykla
Penktas pavyzdys: pasiruošimas atvejo vadybos posėdžiui
Šeštas pavyzdys: ne viskas vyksta kaip suplanuota, penkto pavyzdžio tęsinys
Septintas pavyzdys: kiti sunkumai, su kuriais susiduria moderatorius
Kalbėjimas apie realybę
Konfidencialumas
Galutinės pastabos ir išvados
Poreikis reakcijoms
Literatūra
======
Įvadas
Jau beveik metai kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir Atvejo vadybos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A-1-141 ,,Dėl atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“. Patirtys yra įvairios. Dirbant kilo daug klausimų. Tai nestebina, kadangi vaiko teisių apsaugos sistema keitėsi iš esmės. Įstatymas iki šios dienos kelia daug klausimų ir diskusijų. Mes, praktikai, su skirtinga patirtimi darbo su šeima srityje, praeitą pavasarį atradome įstatymo sudėtingumą, kai stengėmės suprasti skirtingus naujo įstatymo aspektus. Koks bendras ryšys tarp Vaiko teisių apsaugos skyrių skirtingų sričių specialistų, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau – TBK), Mobilių komandų, atvejo vadybininkų ir kitų specialistų, dirbančių su šeimomis? Yra didelė rizika, kad vaikas ir jo šeima pasimes visoje biurokratijoje (žiūrėti straipsnį „Apie pokyčius darbe su šeimomis”).
Mes tęsiame savo susitikimus, nes mums rūpi pagalba vaikams ir jų šeimoms, vaikai, kurie yra fizinio ir/ar psichologinio smurto rizikoje ar jiems trūksta esminių sąlygų augti emociškai ir fiziškai saugioje aplinkoje. Darbo grupės susitikimuose pasidalinome savo patirtimis ir rūpesčiais, diskutavome apie problemas ir kėlėme klausimus, analizavome, kokiais būdais galėtume pagerinti pagalbos organizavimą ir teikimą. Padrąsino geri rezultatai ir sėkmingi pavyzdžiai. Keletą galėsite perskaityti šiame straipsnyje.
Yra daug būdų, kaip mes galime pažvelgti į pavyzdžius. Kaip, pavyzdžiui, ir į problemas, kurias šeima patiria, siūlomą pagalbą ir skirtingų profesionalų darbo būdus. Šiame straipsnyje mes susikoncentruosime į atvejo vadybą. Tai yra nauja pareigybė ir yra poreikis ją vystyti atkreipiant dėmesį į tai, kas vyksta praktikoje.
Darbo grupėje mes ieškojome būdų, kaip siekiant atkurti ar pagerinti šeimos funkcionavimą, atkurti santykius tarp vaikų ir jų tėvų, kitų asmenų: artimųjų, giminaičių, draugų, pažįstamų. Fizinis saugumas ir emocinės sąlygos yra sveiko augimo ir vystymosi pagrindas. Išankstinė sąlyga yra ta, kad tėvai, vaikas ir kiti įsitraukusieji gali laisvai išreikšti savo problemas, mintis, abejones ir klaidas be kaltinimo ar baimės būti nubaustiems. Sėkmė ne visuomet yra garantuota.
Naujoje sistemoje daug dėmesio skiriama atvejo vadybininko vaidmeniui, užduotims, požiūriui, kompetencijai, tačiau neturėtume pamiršti ir socialinio darbuotojo vaidmens. Šiai sričiai tekste taip pat skyrėme dėmesį.
Kodėl nusprendėme parašyti šį straipsnį?
Žinodami, kad ne tik mes susiduriame su kovomis, nuogąstavimais, abejonėmis ir sėkmėmis, susijusiomis su šia tema, mes nusprendėme pasidalinti patirtimis publikuodami šį straipsnį tinklalapyje socdarbas.lt.Tikimės, kad šis tekstas paskatins kolegas reaguoti ir pasidalinti savo patirtimis ir klausimais.
=========
Pirmas pavyzdys: bendradarbiavimas tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo.
Aprašyta šeima susidūrė su socialiniu darbuotoju dar prieš įsigaliojus naujam Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui. Vėliau, 2018 m. rudenį, atvejo vadybininkas buvo paskirtas organizuoti atvejo vadybos procesą šeimoms. Pirmoji dalis yra parašyta socialinio darbuotojo. Jis pateikia savo požiūrį į šeimą ir įvykusius pokyčius. Antroji dalis yra parašyta atvejo vadybininkės. Ji informuoja mus apie atvejo vadybos posėdį.
Pirmoji dalis: socialinio darbuotojo akimis
„Su šeima pradėjau dirbti 2017 m. liepos mėn. Šeima iki tol socialiniams darbuotojams žinoma nebuvo, joje augo trys vaikai: du berniukai 14 m., 6 m. ir mergaitė 6 mėn. Vyras, gyvenantis su šeima, buvo tik mergaitės tėtis, o berniukų tėtis po suicido neišgyveno. Vyras dirbdavo užsienyje ir grįždavo namo trumpam laikui. Lankantis šeimos namuose buvo pastebima, jog mama piktnaudžiauja alkoholiu, nesusitvarko su vaikais, nepalaiko emocinio ryšio, neugdo vaikų socialinių įgūdžių, daugiausiai dėmesio skiria tik mergaitės poreikiams tenkinti. Vyresnis berniukas Lukas nelankė mokyklos, nors ji buvo visai šalia jo namų, jaunėlis sūnus Matas nepasižymėjo gerais mokymosi rezultatais. Lankantis šeimos namuose buvo pastebima, jog moteriai trūksta emocinio palaikymo, ji yra priklausoma nuo vyro kaip pajamų šaltinio. Šeimai buvo teikiamos bendrosios socialinės paslaugos. Psichosocialinės ar apgyvendinimo krizių centre paslaugos moteris atsisakydavo.
2018 m. sausio mėn. abu berniukai ir mergaitė buvo paimti iš šeimos dėl žalingo alkoholio vartojimo. Reiktų atkreipti dėmesį, jog tuo metu, kai motina vartodavo alkoholį, jaunesnį brolį ir sesę prižiūrėjo 14 m. sūnus Lukas, namuose taip pat gyveno 80 m. močiutė, kuri dėl sveikatos problemų vaikais tinkamai rūpintis negalėjo.
2018 m. vasario mėn. iš užsienio grįžo mergaitės tėvas ir jis turėjo teisę susigrąžinti mergaitę, kadangi laikinai apribota tėvų valdžia buvo tik mamai, tačiau balandžio mėn. abiem tėvams pradėjus nesaikingai vartoji alkoholį, mergaitei buvo nustatyta laikinoji globa ir paimta iš tėčio.
Tuo metu moteris jau gydėsi Respublikiniame priklausomybės ligų centre nuo žalingo alkoholio vartojimo, moteris praėjo detoksikacijos ir psichosocialines programas (iš viso stacionare išbuvo 1 mėn.), grįžusi namo moteris turėjo motyvacijos susigrąžinti vaikus į šeimą, pradėjo lankyti psichologės konsultacijas, lankytis ir konsultuotis pas socialinį darbuotoją, lankyti vaikus globos įstaigoje (mergaitė buvo perduota savo tėvo mamai, močiutei, į kitą savivaldybę). Praėjus savaitei po gydymosi, moteris vėl pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu ir tai tęsėsi iki 2018 m. rugsėjo, iki buvo pradėtas organizuoti atvejo vadybos procesas.
Pradėjus organizuoti atvejo vadybos procesą, atvejo vadybininkas kartu su socialiniu darbuotoju analizavo šeimos situaciją, vertindami pagalbos poreikį šeimai bei ieškodami šeimos stiprybių. Nepaisant Vaiko teisių apsaugos specialistų svarstymo dėl kreipimosi į teismą dėl nuolatinės globos vaikams nustatymo, atvejo vadybos posėdžio metu buvo sudarytas pagalbos šeimai planas, suteikiant galimybę susigrąžinti vaikus į šeimą. Atvejo vadybininkė ir socialinis darbuotojas tikėdami, jog šeima turi motyvacijos dėl vaikų susigrąžinimo į šeimą, skatino klientus imtis veiksmų ir jais įrodyti, jog jie yra stiprios asmenybės. Aš, kaip šios šeimos socialinis darbuotojas, tikėjau ir tikiu šia šeima. Nors kas kelis mėnesius šeima tenka nusivilti, tačiau tikėjimas, jog ji gali pasikeisti, padeda tiek man, tiek pačiai šeimai.
2019-03-14 įvyko atvejo vadybos posėdis, kurio metu buvo pastebėta, jog šeima nemažai užduočių, kurios buvo numatytos pagalbos šeimai plane, įvykdė, tačiau buvo pastebėti alkoholio vartojimo atvejai. Aš, kaip šeimos socialinis darbuotojas, patyriau nusivylimą, tačiau džiaugiausi, jog šeimai buvo suteikta dar viena galimybė, moteris buvo pasiryžusi dar kartą gydytis Respublikiniame priklausomybės ligų centre (Minesotos programoje), o tuo metu vyras nusprendė, jog lankysis anoniminių alkoholikų susitikimuose, eis pas psichologą. Nors vyro motyvacija silpna, įžvelgiu moters norą vienai susigrąžinti vaikus, jeigu vyras nesiektų pokyčių".
Antroji dalis: atvejo vadybininko akimis
"Gavusi įsakymą dėl atvejo vadybos proceso vaiko organizavimo, pradėjau ruošis posėdžiui. Pagrindinis tikslas buvo laikinosios globos vaikams peržiūra. Tai buvo pirmasis atvejo vadybos posėdis su šia šeima, tačiau iki šio posėdžio dar buvo įvykę penki susitikimai (dalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistams, šeimai, socialiniam darbuotojui), kurių metu tėvai buvo motyvuojami keisti gyvenimo būdą, tam, kad vaikai galėtų grįžti į šeimą. Prieš pirmąjį atvejo vadybos posėdį, apsitarus su specialistais, visgi buvo susiformavus nuomonė, kad posėdžio metu bus siūloma vaiko teisių apsaugos specialistams kreiptis į teismą dėl? nuolatinės globos vaikams nustatymo ir tėvų valdžios ribojimo, kadangi tėvai nėra motyvuoti keisti gyvenimo būdą. Tačiau posėdžio metu tėvai dalyvavo aktyviai ir ryžtingai teigė, kad jie per porą mėnesių imsis konkrečių veiksmų gyvenimo būdui keisti. Tuo patikėję posėdžio dalyviai nusprendė, kad šeimai reikia duoti dar vieną galimybę – buvo sudarytas pagalbos šeimai planas dviem mėnesiams, šeima įsipareigojo vykdyti žingsnius, kad vaikai galėtų sugrįžti į šeimą.
Vyksta plano įgyvendinimas, kurį koordinuoja socialinis darbuotojas ir atvejo vadybininkė. Jau pirmosiomis dienomis po vykusio posėdžio, buvo pastebėta, kad tėvai siekia savo tikslo – susigrąžinti vaikus. Jie nuosekliai vykdo savo įsipareigojimus ir veiksmus, numatytus pagalbos šeimai plane. Tai kelia nuostabą socialiniam darbuotojui ir atvejo vadybininkei. Socialinis darbuotojas džiaugiasi šeimos pasiekimais. Atsirado tikėjimas, kad šeima yra tikrai labai motyvuota keisti gyvenimo būdą ir džiugesys, kad buvo suteiktas dar vienas šansas,nes buvo patikėta šeima. Visą mėnesį socialinis darbuotojas, dirbantis su šia šeima, kontaktavo su atvejo vadybininke telefonu informuodamas, kad šeima vis dar vykdo visus pagalbos šeimai plane numatytus įsipareigojimus, kad puikiai vyksta šeimos bendradarbiavimas su socialiniu darbuotoju ir kitais specialistais. Kaskart atsirasdavo dar didesnis tikėjimas šeima ir noras jai padėti“.
Atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas, dalindamiesi savo pastebėjimais ir diskutuodami apie situacijos stipriąsias ir silpnąsias puses, palaikė ir parėmė vienas kitą. Jie padrąsino klientus imtis veiksmų ,,Socialinis darbuotojas tikėjo šia šeima, nors ir šeima nuvylė mane prieš keletą mėnesių. Bet tikėjimas, kad šeimagali pasikeisti, padeda tiek man, tiek pačiai šeimai”.
Penkių susitikimų su tėvais metu tėvai buvo ne tik informuojami apie rimtą situaciją. Vyko daug daugiau. Šeima buvo skatinama permąstyti situaciją, diskutuoti apie savo jausmus, formuluoti savo nuomones ir sprendimus. Šie paruošiamieji susitikimai padėjo šeimai prisiimti aktyvaus dalyvio vaidmenį atvejo vadybos posėdyje. Daug svarbiau yra kai asmuo pats informuoja apie žingsnius, kuriuos gali padaryti ir kaip jis/ji nori pagerinti situaciją, nei kad socialinis darbuotojas kalbėtų už klientą.
Atvejo vadybos posėdis privalo būti tinkamai organizuojamas ir vedamas, kad jo metu skirtingi dalyviai galėtų išsakyti ne tik problemas, bet ir atliktus pozityvius žingsnius. Apie tai buvo kalbama. Darbuotojai rimtai traktavo tėvus ir klausėsi jų. Rezultatas buvo pozityvus. Tėvams buvo suteikta antra galimybė: ,,Buvo sudarytas Pagalbos šeimai planas dviem mėnesiams, kuriame šeima įsipareigojo vykdyti žingsnius, kad vaikai galėtų sugrįžti į šeimą.
Tai turėjo didesnį poveikį nei atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas tikėjosi. Atvejo vadybininkas, socialinis darbuotojas ir kiti specialistai tęsia darbą su šeima, kuri dabar bendradarbiauja su jais visais. Atvejo vadybininkas iš toli seka šį procesą.
Antras pavyzdys: atvejo vadybos galia
Socialinis darbuotojas, dirbantis su šeima, parašė šį pavyzdį. Organizacijoje, kurioje dirba ši darbuotoja, dalis darbuotojų dirba dalį darbo kaip socialiniai darbuotojai, dalį – kaip atvejo vadybininkai. Pateikdamas šį pavyzdį, socialinis darbuotojas išreiškė savo nuomonę apie buvimą atvejo vadybininku: "Aš esu laiminga, kad yra atvejo vadybininkai. Tai suteikia man galios”.
,,2018 metais gegužės mėnesio pabaigoje apie galimą smurtą vienoje šeimoje prieš berniuką tuo metu informavo senelė. Bendradarbiaujant su mokykla ir VTAS vaikas buvo nuvežtas patikrai pas medikus, buvo rastos smurto žymės. Tėvui pradėtas ikiteisminis tyrimas (vaiko motina gyvena atskirai, vaiko gyvenamoji vieta buvo teismo nustatyta su tėčiu; dėl moters ligos, netinkamo gyvenimo būdo, sunkios finansinės situacijos ji negebėtų užtikrinti vaiko poreikių), vaikas apgyvendintas pas globėją šeimoje.
Birželio pradžioje VTAS organizavimo susirinkimą, kuriame su tėčiu buvo pasirašytas Susitarimas. Susitarimo tikslas buvo sudaryti sąlygas vaiko grįžimui į šeimą. Vyras turėjo nepiktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, registruotis į pozityvios tėvystės mokymus ir juos nuosekliai lankyti, taip pat lankyti ir individualias socialinio darbuotojo konsultacijas smurtaujantiems asmenims, palaikyti ryšį su sūnumi.
Prasidėjus organizuoti atvejo vadybos procesą, tėvas buvo kviečiamas plano peržiūrai lapkričio mėnesį. Peržiūros metu pastebėta, kad vyras susitarimo žingsnius vykdė dalinai: lankė individualias socialinio darbo konsultacijas smurtaujantiems asmenims, per pastaruosius tris mėnesius nebuvo užfiksuota ar gauta informacija apie vyro piktnaudžiavimą alkoholiu, pastebėta, kad vyras rūpinasi namų buitimi. Tačiau tėvas nelankė pozityvios tėvystės užsiėmimų, nuo liepos mėnesio nebendravo su vaiku. Vyras taip pat posėdžio metu minėjo, kad vaikas gavo su diržu vieną kartą, tačiau dėl to kad jo neklausė, neatlikinėjo namų darbų, nepagarbiai bendravo su mokytojais. Tėvas suprato, kad pasielgė netinkamai, nesuvaldė emocijų, tačiau pyko ir ant sūnaus, nes jis irgi nevykdo savo pareigų. Tuo metu posėdyje VTAS specialistai išsakė nuomonę, kad būtina ruošti dokumentus dėl nuolatinės globos ir tėvų valdžios ribojimo nes tėvas nevykdė visų plane numatytų žingsnių ir nebendravo su sūnumi. Aš, kaip šeimos socialinė darbuotoja, žinodama visą situaciją, vis bandžiau ginti tėvą, įvardindama jo gerąsias savybes ir norą keisti situaciją. Mano argumentus palaikė ir posėdį vedanti atvejo vadybininkė.
Posėdžio pabaigoje buvo priimtas sprendimas tęsti laikinąją globą, sudarant pagalbos planą tėvui dar trims mėnesiams ir nusimatant konkrečius veiksmus: kartu su vaiku lankyti šeimų stiprinimo užsiėmimus, lankyti konsultacijas pas psichologę siekiant mokytis valdyti emocijas, taip pat buvo numatyta ir pirminė konsultacija vaiko ir tėvo pas psichologą, kad galima būtų įvertinti santykius tarp tėvo ir sūnaus ir kad psichologė padėtų tėčiui užmegzti santykius su vaiku, taip pat buvo numatyta suteikti tėvui žinių apie pozityvius auklėjimo metodus.
Į sekantį posėdį susirinkome 2019 m. vasario pabaigoje. Tėvas įsipareigojimus įvykdė, psichologės išvados irgi teigiamos, ryšys tarp berniuko ir tėvo pagerėjo. Tėvas bendradarbiavo su visais specialistais, lankė šeimos stiprinimo užsiėmimus su vaiku, lankė psichologo konsultacijas ir išreiškė norą jas tęsti, pakeitė darbą. Kadangi ne visi tikslai buvo pasiekti, pagalbos planą buvo nuspręsta tęsti, tačiau jau matėsi ,,šviesa tunelio gale“.
Atvejo vadybos proceso metu, šeimai vertinant pagalbos poreikį buvo tiksliai pasirinktos pagalbos priemonės, kurios buvo naudingos šeimai. Jau nekalbant apie tai, kad buvo priimtas sprendimas tęsti pagalbą ir duoti tėčiui šansą grąžinti sūnų į šeimą”.
Trečias pavyzdys: atvejo vadybininko darbas
Šiame pavyzdyje yra fokusuojamasi į atvejo vadybininko darbą ir į aspektus, į kuriuos jis/ji kreipia dėmesį. Dar kartą yra pabrėžiama gero bendradarbiavimo vertė tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo.
“Šeima į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus apskaitą įtraukta 2011-04-13 dėl tėvų girtavimo ir netinkamos vaikų priežiūros. Aukštos rizikos lygio šeima dėl abiejų tėvų priklausomybės alkoholiui, sugyventinio smurtinio elgesio klientės atžvilgiu. Šeimai teikiamos bendrosios ir socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos. Nuo 2018-07-02 šeimai taikomas atvejo vadybos procesas. Šeimoje augo du nepilnamečiai vaikai, moteris laukėsi trečio vaiko.
2018-07-18 fiksuotas įvykis šeimoje, kurio metu abiem sugyventiniams nustatytas girtumas, vyras smurtavo kūdikio besilaukiančios moters atžvilgiu. Dėl nesaugios aplinkos šeimoje dviejų nepilnamečių vaikų atžvilgiu buvo nustatytas antras grėsmės lygis, vaikai laikinai apgyvendinti paramos šeimai centre.
Atvejo vadybininkė bendradarbiaudama su socialine darbuotoja, dirbančia su šeima, rinko informaciją, ją sistemino ir analizavo, vertino pagalbos poreikį šeimai. Šeimos situacija buvo aptarta su abiem tėvais kartu. Taip pat bendraujant su kiekvienu individualiai, įsivardintos problemos ir aptartos pagalbos priemonių galimybės. Buvo išplėtotas šeimai artimos aplinkos tinklas, siekiant, kad vaikai liktų gyventi artimoje ir jiems pažįstamoje aplinkoje, kad tarpusavio vaikų ir tėvų ryšys išliktų artimas. Atvejo vadybos eigoje pastebėta, kad atsirado glaudesnis tarpusavio santykis ir sutelktumas tarp tėvų ir artimų giminaičių, kurie buvo pasirengę suteikti pagalbą. Išryškėjo emocinis palaikymas, konkretūs ir bendri problemų sprendimo būdai.
Atvejo vadybininkas atsižvelgiant į šeimoje kylančias problemas telkė specialistų komandą. Institucijų specialistai, pateikė informaciją, rekomendacijas ir savo kompetencijų ribose teikė pagalbą šeimai. Pastebėta, kad specialistai atsakingiau atsižvelgė į šios šeimos situaciją bei įvardino priimtiniausią pagalbą šeimai.
Taikant atvejo vadybą šioje situacijoje, pastebėta, kad į šeimos funkcionavimo procesą aktyviau įsitraukė vyriškis. Individualių pokalbių metu vyriškis atvirai dalinosi savo vaikystės negatyviomis patirtimis, aiškiai įvardino asmenybines problemas, kurios pasireiškia gyvenant šeimoje. Tuo metu vyriškis įsivardino ir savo stiprybes, susidėliojo prioritetus, siektinus tikslus, aiškiai įvardino kokios pagalbos reikia, įvertino jos efektyvumą. Dėl kardinaliai pasikeitusio vyriškio gyvenimo būdo, jis motyvuotai prisiėmė atsakomybę už vaikų gerovę gyvenant namuose ir padeda sugyventinei gyventi blaiviai, emocionaliai stiprėti. Vyriškis dalyvavo „Minesotos“ programoje, po kurios jaučiasi motyvuotas kurti blaivų gyvenimo būdą ir auginti vaikus šeimoje”.
Atvejo vadyba ir socialinis darbas
Visuose trijuose pavyzdžiuose atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas turėjo tikslą padėti šeimai (-oms) tokiu būdu, kad vaikai pagerėjus situacijai, galėtų grįžti namo. Buvo pasitikėjimas šeima (-oms), kad sąmoningai dauguma tėvų myli savo vaikus ir nori jiems geriausio. Tiek socialinio darbuotojo, tiek atvejo vadybininko pagrindinė vizija buvo panaši, bet jų užduotys buvo skirtingos. Dalindamiesi savo įspūdžiais apie situaciją, ieškodami stiprybių ir klausydami šeimos, jie padarė gilesnes įžvalgas apie situacijos silpnybes, stiprybes ir galimybes. Dialoge galima atrasti gilesnes įžvalgas. Tuo pačiu atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas stiprino save ir vienas kitą.
Socialinis darbuotojas
Trumpai sakant, socialinis darbas orientuojasi į tai, kas vyksta praktikoje. Jo pagrindinis tikslas yra padėti žmonėms ir suteikti jiems pagalbą gyventi ,,savo gyvenimą” ne tik kaip individams, bet ir palaikyti tarpusavio santykius su jų aplinkoje esančiais žmonėmis. Nė vienas negali tik gyventi pats sau. Mums visiems reikia kitų žmonių. Socialinis darbuotojas gali įgalinti, padėti rasti savo kelią ,,pasimetus”.
Kai vaikas susiduria su nesaugumu dėl smurto ar išnaudojimo, kyla daug emocijų vaikui kaip ir jo aplinkai. Atsiranda baimė, kad bus apribota tėvų valdžia; kad vaikai bus paimti į laikiną globą pas globėjus; ar kad policija paims vaikus. Visais šiais atvejais vyks drastiški emociniai incidentai į kuriuos nebus galima nekreipti dėmesio. Kitaip visas geranoriškumas bendradarbiauti ateityje gali būti užblokuotas. Kiekvienas asmuo turi savo reagavimo būdą, tėvas gali reaguoti visiškai skirtingai nei motina. Įvardindami problemas, kartu reflektuodami apie tai, kas padeda ir kas blokuoja, visi gauna galimybę pamatyti realybę ir ieškoti krypties ,,su kuo dirbti”. Ir tikimės galiausiai po kurio laiko pamatyti ,,šviesą tunelio gale”, kaip antrame pavyzdyje. Tam reikia laiko ir tikėjimo, kad pokyčiai yra galimi. Be tikėjimo tėvais, kurį išreiškė socialiniai darbuotojai, tikriausiai drąsos daryti reikiamus pokyčius nebūtų.
Kartais, kaip pirmame pavyzdyje, šeima teikia prioritetą socialinio darbuotojo pagalbai ,,Šeimai buvo teikiamos bendrosios socialinės paslaugos, psichosocialinės ar apgyvendinimo krizių centre paslaugos moteris atsisakydavo”.Faktas, kad socialinis darbuotojas tikėjo šeima ir jų geranoriškumu, tikriausiai buvo esminis faktorius šiame atvejyje. Taip pat yra poreikis įvardinti realybę ir nebijoti konfrontuoti su klientu apie šią realybę.
Kai situacija atrodo beviltiška, maži konkretūs žingsniai su pozityviais rezultatais yra labai reikalingi, kad būtų įgytas pasitikėjimas savimi ir tikėjimas, kad pokyčiai į gera yra galimi. Žingsniai įtraukia konkrečius ir praktinius veiksmus, tokius kaip gyvenamosios vietos radimas, darbo paieška, namo šildymas, dienos centras vaikui ar transportas nuvykimui iki gydytojo. Socialinis darbuotojas kartu su šeima planuoja šiuos žingsnius, kurie įgyvendinami mažais žingsneliais. Tai įgalina, suteikia viltį ir tikėjimą. (Apie mažus žingsnelius galite daugiau pasiskaityti L. G. van Weezel ir kitų autorių knygos „Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams”, II skyriuje. Knygą taip pat galite rasti ir el. formatu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos internetiniame tinklapyje).
Atvejo vadybininkas
Atvejo vadybininkas fokusuojasi į platesnį lauką, atkreipdamas dėmesį į faktą, kad beveik visuose atvejuose dėl problemų sudėtingumo į kontaktą su šeima yra įtraukiami skirtingi profesionalai. Šie profesionalai yra jau įtraukti į kontaktą arba bus įtraukiami, nes jų pagalba yra reikalinga. Kaip paminėta trečiame pavyzdyje, atvejo vadybininkas gali stengtis įtraukti pačios šeimos socialinį tinklą ,,Atvejo vadybos procese buvo pastebėta, kad buvo artimesnis ryšys ir darna tarp tėvų ir artimų giminaičių. Kai kurie buvo pasirengę suteikti pagalbą”.
Atvejo vadybininko užduotis yra atlikti apžvalgą, atkreipiant dėmesį į šeimos istoriją ir į aplinkinį socialinį lauką. Užmegzti kontaktą ir vėliau bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju ir su visais profesionalais, kurie gali padėti šeimai įveikti tai, kas trukdo šeimai pagerinti situaciją vaikų auginimui.
Yra sudėtinga ir nauja atlikti šią apžvalgą, palaikyti kontaktą su visais asmenimis, kurių indėlis į pagalbos procesą yra specifinis. Naujas yra ne pats požiūris, bet pagalbos proceso struktūra, kadangi naujoje pagalbos struktūroje atvejo vadybininkas atlieka centrinį vaidmenį.
Atvejo vadybininko kompetencijos
Pradžia
Prieš įsitraukiant atvejo vadybininkui, daug kas turi įvykti. Procedūra prasideda, kai kažkas, pavyzdžiui mokytoja, medicinos darbuotojas, kaimynai, artimieji, giminaičiai, policininkas ar tiesiog kažkas, kas ėjo pro šalį, informavo Vaiko teisių apsaugos skyrių. Tai įvyksta, kai asmuo signalizuoja apie tokias problemas kaip smurtas, išnaudojimas, nesaugi aplinka vaikams dėl priklausomybių ar nesirūpinimo vaiko (-ų) poreikiais. Po pranešimo Vaiko teisių apsaugos specialistas turi imtis veiksmų. Kai yra reali grėsmė vaiko fiziniam saugumui, gali būti įtraukiami šeimos artimieji arba draugai. Kai tai yra neįmanoma, vaikai gali būti paimami iš nesaugios aplinkos ir nuvežami pas budinčius globotojus, šeimyną ar bendruomeninius vaikų globos namus. Tais atvejais, kai šeima agresyviai reaguoja, kai vaikas paimamas iš jam nesaugios aplinkos, gali būti pasitelkiami policijos pareigūnai. Paėmus vaiką (-us) iš šeimos, su šeima pradeda dirbti Mobilios komandos specialistai.
Kad ir kokie bebūtų veiksmai, tai turi labai rimtą emocinę įtaką vaikui (-ams), taip pat ir jų tėvams. Socialinis darbuotojas gali padėti susidoroti su emocijomis ir bejėgiškumo jausmu, taip kaip aprašyta aukščiau. Jei taip, tuomet atvejo vadybininkas gali padėti susikoncentruoti į tai, ką mes vadiname ,,platesniu lauku”.
Atvejo vadybininko paskyrimas
Nuo to momento, kai yra paskiriamas atvejo vadybininkas, pasitelkęs kitus specialistus, jis pradeda analizuoti situaciją. Signalizuojamos problemos turi istoriją. ,,Kodėl ir kaip visa tai įvyko?” Pirmoji jo užduotis yra atlikti pagalbos poreikių vertinimą ir pasiruošti atvejo vadybos posėdžiui.
Atvejo vadybos posėdžio tikslas yra nuspręsti kartu su šeima bei specialistais, teikiančiais pagalbą, dėl Pagalbos šeimai planoturinio. Šis planas įtraukia problemas, tikslus bei priemones tikslų įgyvendinimui. Tai yra ,,Kas, kaip ir su kuo”. Plane taip yra numatoma, kada bus sekantis susitikimas dėl plano peržiūros. Kaip pirmame pavyzdyje ,,Pagalbos šeimai planas buvo sudarytas trims mėnesiams”.
Tik tuomet kai darbinės temos ir užduotys yra konkrečios ir aiškiai suformuluotos, visi įsitraukusieji žino, kas turi būti padaryta ir pasiekta. Per daug bendrai užrašytos užduotys ir tikslai, gali būti interpretuojami daugeliu skirtingu būdų. Tuomet turime rezultatą, kad nėra aišku, kas turi būti įvykdyta vaiko, tėvų, specialistų.
Atvejo vadybininkas eigoje domisi situacija. Laikas nuo laiko jis/ji yra informuojamas ,,Kaip viskas vyksta?”. Jei kyla sunkumų, tuomet bet kuris asmuo gali paprašyti paankstinti posėdžio datą nei buvo numatyta Pagalbos šeimai plane. Kaip tai pateikta septintame pavyzdyje. Apie problemas bus diskutuojama ir, esant poreikiui, bus koreguojamas planas.
Platesnis laukas - 7 pagrindiniai klausimai
Siekdamas suprasti situaciją, atvejo vadybininkas atkreipia dėmesį į istoriją, šeimos emocijas ir reakcijas, gali paklausti tokių klausimų: „Kas pranešė Vaikų teisių apsaugai? Kaip jis/ji yra susiję (-usi) su šeima? Kokia buvo pranešimo priežastis? Kaip šeima reagavo į šį veiksmą? Kokie žingsniai buvo žengti? Kaip žmonės reagavo?” ir dar kitų kylančių klausimų.
Kiti klausimai yra susiję su aktualiais šeimai kontaktais. Vaikas gali lankyti mokyklą, dienos centrą, gydytis. Ir žinoma, neužmirštant socialinio darbuotojo. Kai šeima jau yra užmezgusi kontaktą su socialiniu darbuotoju toje pačioje ar kitoje organizacijoje, jis/ji bus gera pagalba atvejo vadybininkui. Socialinis darbuotojas daug žinos apie suteiktą pagalbą, šeimos problemas ir stiprybes.
Pradžioje tyrinėjant situaciją ir atliekant apžvalgą per visą pagalbos procesą yra naudinga turėti omenyje septynispalydimuosius klausimus:
- Kas vyksta, kokios yra problemos, kas trikdo?
- Koks yra laukas, kuriame klientas gyvena?
- Kokie šeimos praeities įvykiai yra aktualūs dabartyje?
- Koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo?
- Ko siekti?
- Ką daryti pirmiausia?
Daugiau informacijos apie šiuos septynis palydimuosius klausimus yra knygoje, į kurią mes pateikiame nuorodą (L. G. van Weezel ir kitų autorių knygos „Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams”, III skyriuje. Knygą taip pat galite rasti ir el. formatu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos internetiniame tinklapyje).
Bendradarbiavimas su specialistais
Mokytojas, socialinis pedagogas, gydytojas ir kiti gali patikinti, kad problemas šeimoje atpažįsta ir taip pat kaip ir kiti specialistai. Jie norės pasidalinti įspūdžiais ir kartu ieškoti būdų, kaip padėti šeimai. Kaip trečiame pavyzdyje: „buvo pastebėta, kad profesionalai prisiima daugiau atsakomybės dėl situacijos šioje šeimoje ir identifikavo labiausiai tinkamą pagalbą šeimai”.
Kai suteikiame informaciją, mes turime žinoti, kad ,,kokia informacija mes dalinamės, kodėl ir kaip”. Labai dažnai specialistai atsisako suteikti informaciją, kas sukelią sunkumų atvejo vadybininkui siekiant atlikti kokybišką šeimos situacijos analizę ir pagalbos poreikių vertinimą. Ši tema vis dar diskutuojama. Dėl šios priežasties apie konfidencialumą daugiau bus paminėta vėliau.
Taip pat dėl kitų priežasčių žmonės gali atsisakyti dalintis informacija. Pavyzdžiui, dėl baimės būti apkaltintiems arba iš neužtikrintumo, kad jie vertins situaciją visiškai kitaip: ,,Problema turi būti sprendžiama visiškai kitaip?”.
Atvejo vadybininko užduotis yra užmegzti kontaktą su skirtingų sričių profesionalais, kurie visi turi savo darbinę kalbą, užduotis, darbo kultūrą ir dažniausiai dirba skirtingose organizacijose.
Ketvirtas pavyzdys: kontaktas su mokykla
„Pirmasis žingsnis pradedamas nuo atvejo vadybininko ir mokyklos specialisto kontakto telefonu arba siunčiamas užklausimas el. paštu su konkrečiais klausimais, prašant suteikti informaciją apie vaiką ir jo šeimą. Mokyklos specialistai noriai ir visuomet atsiunčia atsakymus į užklausimus, tačiau pastebėta, kad ne visuomet nori atskleisti tikrą situaciją ir kartais nuslepia informaciją apie šeimą.
Po informacijos gavimo apie šeimą, prasideda antras žingsnis, kuomet atvejo vadybininkas sprendžia, kiek mokyklos specialisto dalyvavimas posėdyje gali būti naudingas šeimai, dėl pagalbos suteikimo. Sprendimas priimamas atsižvelgiant į problemas, susijusias su švietimu“.
Trys skirtingi dalyvavimo atvejo vadybos procese pavyzdžiai.
Pirmasis pavyzdys:
„Klasės auklėtoja dalyvauja posėdyje, labai tiksliai įvardina vaiko problemas mokykloje, pateikia pavyzdžių ir pati pasiūlo problemų sprendimo būdus, kurie įtraukiami į pagalbos šeimai planą ir vėliau palaiko kontaktą su atvejo vadybininku.“
Nesėkmingas pavyzdys:
,,Mokyklos specialistas ateina į posėdį, tačiau yra orientuotas ne į pagalbą šeimai. Prieš posėdį ir posėdžio metu šeima yra kaltinama dėl netinkamo elgesio mokykloje, kalbama ne apie šeimą, o apie visus mokyklos specialistus, ginamas specialistų elgesys. Tuo tarpu šeimos atstovai tampa agresyviais, priešiškai reaguoja į neigiamas pastabas, nesupranta posėdžio tikslo ir atsisako siūlomų paslaugų.”
Kitas pavyzdys:
,,Paskutiniu metu turėjome posėdį su mokyklos socialine pedagoge, kuri į posėdį buvo kviečiama dėl paauglės mokyklos nelankymo. Posėdžio metu mergaitė aiškiai išsakė, kad mokyklos nelankymo priežastis yra patyčios mokykloje, tačiau vietoj to, kad specialistė gilintųsi į problemą, visą informaciją stengėsi paneigti, teigdama, kad nieko panašaus mokykloje nėra pastebėjusi ir galiausiai kaltino paauglę dėl netinkamo jos elgesio mokykloje ir už mokyklos ribų...”
Atvejo vadybininko, kuris parašė pavyzdžius, išvados:
„Bendradarbiaujant su ugdymo įstaigomis pastebėta, kad ne visi specialistai yra orientuoti kaip padėti šeimai, kaip prisidėti prie pagalbos šeimai plano, ką asmeniškai kiekvienas galėtų padaryti iš savo pusės, kad problemos būtų sprendžiamos. Dauguma jų vengia atsakomybės, kaltina kitus ir bando nesugadinti ugdymo įstaigos reputacijos.”
Aišku, kad kiekviena reakcija turi įtaką posėdžio eigai. Kartais vesti posėdį, kuriame galėtų visi pasisakyti, gali būti labai sudėtinga ar neįmanoma, ypatingai, kai negali nuspėti iš anksto kitų, dalyvaujančių asmenų reakcijų.
Pirmame, antrame ir trečiame pavyzdžiuose atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas dirba kartu. Nėra atotrūkio tarp šių darbuotojų vizijos ir naudojamos/vartojamos kalbos. Toks pats išsilavinimas padeda ir taip pat padeda ir tas faktas, kad atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas dažnai dirba toje pačioje organizacijoje. Tai reiškia, kad yra daugiau tarpusavio supratimo ir lengviau pasidalinti informacija. Galiausiai jie priima vienas kito skirtingas užduotis ir kompetencijas, užuot pradėjus konkuruoti/buvimas konkurencinėje padėtyje. Darbas toje pačioje organizacijoje nėra prielaida darbui kartu. Bendradarbiavimo su šeima ir profesionalais būdas yra įtakotas tarpusavio interesų ir darbo kartu kultūros organizacijos viduje ir taip pat pačiame regione.
Nėra savaime suprantama, kad atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas dirba toje pačioje organizacijoje ar organizacijoje, kuri įprastai yra atsakinga už socialinių paslaugų teikimą. Kur dirba atvejo vadybininkai ir socialiniai darbuotojai, priklauso nuo savivaldybės strategijos ir matymo. Biudžetinėms, viešosioms, nevyriausybinėms organizacijoms, kurios dirba su šeimomis, gali būti pavesta koordinuoti atvejo vadybą. Reikia priminti ir paminėti, kad atvejo vadybininkų kaip ir socialinių darbuotojų darbo užmokestis, socialinio draudimo įmokos ir iš dalies profesinės kompetencijos tobulinimas apmokamas iš valstybės specialių tikslinių dotacijų lėšų. Visos kitos išlaidos, kurios reikalingos užtikrinti atvejo vadybininkų ir socialinių darbuotojų veiklą, finansuojamos savivaldybių biudžeto lėšomis.
Penktas pavyzdys: pasiruošimas atvejo vadybos posėdžiui
„Kai pradėjau dirbti kaip atvejo vadybininkė, buvo aišku, jog turėsiu organizuoti, vesti susitikimus. Pradėjau savęs klausti ,,Kokių įgūdžių man gali prireikti kaip atvejo vadybininkei? Kokie iššūkiai gali manęs laukti?” Pradėjau galvoti ir ruoštis susitikimams. Kas galėtų man padėti pasiruošti susitikimams?
Pirmuosiuose atvejo nagrinėjimo posėdžiuose turėjau labai detalų posėdžio vedimo planą. Toks planas padėjo nepamiršti svarbių dalykų. Jei susipainiodavau, pasimesdavau, galėjau pasižiūrėti į savo planą ir tęsti atvejo nagrinėjimo posėdį. Planas suteikė man pasitikėjimo savimi. Kiekvieno posėdžio pradžioje kiekvienas dalyvaujantis asmuo prisistatydavo pasisakydavo vardą, pavardę, kur dirba ir tikslą, dėl kurio dalyvauja atvejo nagrinėjimo posėdyje.
Kitas žingsnis buvo sutarti dėl konfidencialumo. O ką tai reiškia? Konfidencialumo pasižadėjimas yra rašytis susitarimas tarp specialistų ir šeimos narių, dalyvaujančių atvejo nagrinėjimo posėdyje, jog visa informacija, išgirsta, sužinota apie šeimą, šiame susitikime, nebus atskleista tretiesiems asmenims. Toks pasižadėjimas šeimai suteikia saugumo ir pasitikėjimo. Trečiasis atvejo nagrinėjimo posėdžio žingsnis yra pristatyti šeimos situacijos analizę ir problemas.
Tuomet šeimos narių yra paprašoma išsakyti jų pačių nuomonę apie jų problemas. Gal jie turi pastabų, ar norėtų kažką pasakyti, papildyti? Šeimos nuomonė turi būti išgirsta.
Tuo atveju, jei šeima nesutinka su pasiūlymais, pastebėjimais ar išsakytomis problemomis ar su siūlymais, išgirsta informacija sutinka tik iš dalies, šeimos paklausiame, su kuo konkrečiai ir dėl kokių priežasčių ji nesutinka. Šeimos galime paklausti klausimų, jog ji galėtų patikslinti informaciją. Kitas žingsnis yra išgirsti specialistų išvadas, pastebėjimus, kurie teikė informaciją apie šeimą ar turėjo ryšį su šeimos nariais. Jų nuomonė turėtų būti konkreti, aišku ir suteikianti informacijos. Socialinių darbuotojų nuomonė išklausoma pirmiausia, kadangi jie pirmieji pradėjo dirbti su šeima ir yra arčiausiai šeimos narių. Tokiu būdu šeimos nariai gali pajausti, jog jų situacija nėra išgalvota, bet tikra, paremta faktais, įvykiais.
Kai visi specialistai išsako savo pastebėjimus ir rekomendacijas, aš pakartoju visų specialistų išreikštą susirūpiną dėl šeimos situacijos ir pradedam sudarinėti Pagalbos šeimai planą.
Šeimos paprašoma pasisakyti, ką jie patys galėtų padaryti dėl probleminių klausimų. Kokių pirmųjų žingsnių galima imtis, jog situacija šeimoje pradėtų keistis? Kai šeima aiškiai pamini, nuo ko norėtų pradėti ir kokios pagalbos norėtų sulaukti, įvardija savo didžiausias problemas ir tai aptarta detaliai, tuomet galima pradėti sudarinėti pagalbos planą šeimai.
Nusprendžiama, ką turime nusimatyti plane. Tada specialistai ir šeimos nariai įvardija problemas ir konkrečius veiksmus, kurių kiekvienas dalyvis imsis. Sutariamas kito posėdžio laikas.
Susitikimo pabaigoje svarbu perklausti, ar kažkas dar turi kokių pastebėjimų, pasiūlymų. Jeigu ne, tuomet atvejo vadybos susirinkimas užbaigiamas.”
Šeštas pavyzdys: ne viskas vyksta kaip suplanuota, penkto pavyzdžio tęsinys
„Svarbu paminėti, jog posėdis ne visada vyksta taip, kaip buvo suplanuotas. Net ir kruopščiai suplanuotose susitikimuose gali įvykti neplanuotų dalykų. Vieną kartą turėjau posėdį, kai šeima neatvyko į susitikimą. Situacija šeimoje buvo kritinė. Sprendimai turėjo būti priimti skubiai. Visi kviesti specialistai susirinko, tačiau šeimos nariai į posėdį neatvyko. Kai turėjome pradėti posėdį, aš jaučiausi sumišusi, pasimetusi. Aš nežinojau nuo ko pradėti posėdį. Mes intuityviai pradėjome kalbėti, kuo ir kaip šeimai galėtume padėti, dalintis kokia buvo šeimos situacija. Situacija pasidarė ,,labai karšta”, kai visi specialistai pradėjo dalintis, kalbėti apie šeimą ir manęs jau niekas negirdėjo. Aš sėdėjau, žiūrėjau kas vyksta ir galvojau ,,Ką gi dabar reikia man daryti?”. O vėliau jau turėjau galvoti, kaip užbaigti prasidėjusį konfliktą. Bet ,,pagavau” save galvojant ,,Palauk, juk šie specialistai, kurie dalyvauja posėdyje, užima aukštesnes pareigas nei aš. Aš juk negaliu įsikišti į jų pokalbį”. Po šio posėdžio turėjome susitikimą su savo įstaigos vadove. Aš gavau palaikymą iš savo tiesioginės vadovės. Ji man pasakė “Būk drąsi”. Taip pat ji paminėjo štai ką: „Jei tu kvieti į susitikimą kitus specialistus, esi susitikimo šeimininkė. Ir nepriklausomai nuo kitų specialistų užimamų pareigų, turi moderuoti/ vesti posėdį. Tu turi pasakyti, kada jiems sustoti, kada patylėti bei visiems priminti susitikimo tikslą”. Nuo to momento aš visada laikausi šios taisyklės – Aš esu susitikimo vadovė.”
Septintas pavyzdys: Kiti sunkumai, su kuriais susiduria moderatorius
"Buvo gautas pranešimas iš ugdymo įstaigos apie netinkamą mamos elgesį, kuris pasireikšdavo vulgariu ir agresyviu bendravimu bei nepagarba ugdymo įstaigos specialistams. Pranešime taip pat buvo paminėta, kad mama negeba užtikrinti tinkamo ugdymo savo vaikui. Dėl šių priežasčių buvo organizuojamas atvejo nagrinėjimo posėdis. Atvejo vadybininkas į atvejo nagrinėjimo posėdį kvietė specialistus, kurie dirbo ir tiesiogiai buvo susiję su šeima. Viena iš specialisčių buvo ugdymo įstaigos, kurią lanko šeimos vaikas, direktoriaus pavaduotoja, kuri į posėdį atėjo ne su pasiūlymais, kaip pagerinti šeimos situaciją, o su kaltinimais, kad per šią moterį negali dirbti kiti ugdymo įstaigos specialistai, kad ši moteris daro žalą jų ugdymo įstaigai, kad jos darbuotojai išeis iš darbo, jei ugdymo įstaigoje lankysis ši klientė. Visą savo nepasitenkinimą apie netinkamą mamos elgesį ši specialistė išsakė mamai, dar prieš posėdžio pradžią. Todėl prasidėjus posėdžiui, mama buvo įsiaudrinusi, priešiškai nusiteikusi, atsisakanti priimti pagalbą, nenorinti išgirsti kitų specialistų nuomonės. Posėdžio metu mama elgėsi netinkamai: suplėšė konfidencialumo pasižadėjimą, vartojo necenzūrinius žodžius ir atsisakė bendradarbiauti".
Paskutiniai du pavyzdžiai iliustruoja, kad sklandžiam darbui posėdyje turi didelę įtaką ne tik asmuo, kuris veda posėdį. Kitų žmonių elgesys taip pat turi didelę reikšmę diskusijose. Vienas dalyvis savo elgesiu gali sužlugdyti posėdį. Yra svarbu, kad visi dalyviai suprastų ir priimtų bendrą posėdžio tikslą. Posėdis yra įrankis siekiant sudaryti galimybes įveikti fizinį ir emocinį smurtą ir pasiekti tokias aplinkybes, kuriose vaikas galėtų augti saugiai ir būtų patenkinti vaiko poreikiai.
Išlikti stipriam painiose situacijose ir suvokti ,,Aš esu posėdžio vadovas” yra ne visuomet lengva. Posėdžių vedimas yra kompetencija, kuri turi būti išmokstama praktikuojantis, panašiai kaip mes mokomės plaukti vandenyje, o ne stovėdami ant baseino krašto. Teorija padeda. Taip pat ir supratimas žingsnelių, kuriuos mes kartu turime daryti (daugiau pasiskaityti galite L. G. van Weezel ir kitų autorių knygos “Mąstyti, veikti, būti. Socialinis darbas organizacijoje” IV skyriuje).
Kalbėjimas apie realybę
Prieš priimant sprendimus, svarbu išsiaiškinti problemas. Skirtingiems žmonėms neįvardinus problemų, neįmanoma ieškoti sprendimų, rasti su kokiomis problemomis dirbti. Problemų įvardijimas įtraukia kalbėti apie realybę ir ne tik apie geras intencijas. Kalbėjimas apie problemas gali būti klaidingai interpretuojamas ,,Aš darau kažką blogai”. Arba asmuo, kuris kelia problemą, klaidingai vertinamas (kaip „problemų kėlėjas”). Tokios reakcijos blokuoja diskusiją.
Tik tuomet, kai jaučiamės saugūs, galime kalbėti atvirai apie savo klaidas ir problemas, taip kaip tėvas, pateiktame antrame pavyzdyje, pripažino, kad sudavė savo sūnui su diržu. Jautimasis saugiai yra susijęs su pasitikėjimu, pažadų laikymųsi bei konfidencialumo išlaikymu. Penktame pavyzdyje atvejo vadybininkas atkreipė dėmesį į šią temą, prašydamas dalyvių „pažadėti dėl konfidencialumo”.
Siekiant klausytis vienas kito, laikytis eiliškumo ir sukurti aiškumą diskusijoje, mums reikia stipraus lyderio. Stipraus ne „boso” prasme, bet stipraus, kuris galėtų išlaikyti strategiją, prašydamas laikytis temos, sustabdyti kalbantįjį, jog suteiktų galimybę kalbėti kitam. Kaip atvejo vadybininkas šeštame pavyzdyje sako: ,,Aš esu posėdžio vadovas”.
Laikas nuo laiko darant apibendrinimus tampa aišku, apie ką buvo diskutuota ir dėl ko yra susitarta. Taip pat svarbu sekti, ar visi dalyviai nuosekliai dalyvauja ir suvokia, apie ką yra kalbama. Keletas kertinių dalykų geram atvejo vadybos posėdžiui yra:
- žmonės, kurie dalyvauja atvejo vadybos posėdyje, įskaitant šeimą ir vaiką, yra traktuojami rimtai ir girdimi lygiai taip, kaip ir visi kiti dalyviai;
- visi dalyviai gauna savo eilę kalbėti ir yra išklausomi;
- visi susiję profesionalai aktyviai dalyvauja, suteikdami informaciją apie tai, ką jie gali pasiūlyti ir ko jie tikisi iš kitų įsitraukusiųjų;
- visiems dalyviams yra aišku, kokie bus kiti jų veiksmai;
- yra priimami konkretūs ir aiškūs kiti žingsniai, kurie yra užrašomi;
Konfidencialumas
Paminėti kertiniai dalykai yra pagrįsti geranoriškumu dalintis, formuluoti, kas vyksta ir padėti visiems dirbti kartu. Be tarpusavio informavimo, mes negalime dirbti kartu. Iš kitos pusės labai svarbus yra ir konfidencialumas.
Konfidencialumas yra pagrįstas mūsų teise turėti savo privatumą. Ne visi mano veiksmai ir kalbėjimai turi būti viešinami. Tai yra mano asmeninis pasirinkimas kuo pasidalinti. Be mano sutikimo kiti neturėtų perduoti mano veiksmų ir nuomonių. Kai mes sakome, kad dalinamės informacija, mes turime savęs paklausti: „Dėl kokios priežasties aš suteikiu šią informaciją?”, „Ar ši informacija man pasakyta privačiai?”, „Kokios yra pasekmės jam/jai, jei aš suteiksiu šią informaciją kitam asmeniui?”.
Asmenį gali varginti, erzinti, jog jis nuolatos turi kartoti tą pačią informaciją apie situaciją daugybę kartų. Asmuo, suteikdamas informaciją kažkokiu klausimu, turi suvokti, jog tokiu būdu suteikia leidimą naudoti suteikta informacija. Kai taip yra padaryta, tuomet nėra jokių problemų.
Bet ką daryti tuomet, kai jis nesuteikia savo leidimo ir mes žinome faktų, kad jo elgesys kažkam aplinkoje kelia riziką? Riziką dėl jo priklausomybių ar jo smurto? Turi būti aišku, kad tuomet kai yra realus pavojus kitiems žmonėms būti fiziškai sužeistiems, turi būti pasidalinta informacija ir turi būti imtasi veiksmų. To pagrindas yra įstatymas, kuriuo pagrįsta atvejo vadyba.
Įstatyme paminėta, jog atvejo vadybininkai turi teisę gauti informaciją iš kitų institucijų apie šeimos situaciją. Tai gali skambėti labai paprastai įgyvendinama sąlyga, tačiau 2018 m. pavasarį įsigaliojus Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui (toliau – BDAR) Parlamente vyksta daug diskusijų kokią informaciją paslaugų teikėjai gali sutiekti vieni kitiems. Ir kokių veiksmų imtis, jei kiti specialistai nesuteikia reikalingos informacijos atvejo vadybininkui. Šios diskusijos, informacijos nesuteikiamas susijęs su BDAR. Ir šiuo metu galime tik diskutuoti ir laukti, kokių rezultatų duos praktika.
Galutinės pastabos ir išvados
Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra aprašyti vadybos proceso pradžią, kuri prasidėjo prieš metus. Daugiausiai dėmesio visada skiriama pirmajam proceso periodui. Kiti žingsniai, kurių imamasi po Pagalbos šeimai sudarymo, tokie kaip pagalbos procesas dar laukia mūsų dėmesio ateityje.
Kaip pateikti keli praktiniai pavyzdžiai rodo, naujas atvejo vadybos procesas suteikia galimybes padėti šeimai ir vaikui. Dėmesį reiktų atkreipti į kompetencijas, kurios galėtų padaryti šį procesą sėkmingu. Tai – platesnio lauko analizavimas, žinios, kaip įtraukti ir dirbti kartu su įvairiais skirtingais profesionalais, su jų išsilavinimu, požiūriu, kultūra, žiniomis ir darbine kalba. Taip pat visi darbuotojai, dalyvaujantys procese turi siekti žinių ir įgūdžių šiame procese. Tas pats galioja vedant ir dalyvaujant posėdžiuose, kurie yra centrinė viso proceso dalis. Tik jei busime įsitraukę, mums bus įdomu dalyvauti, dalyvausime atvejo vadybos procese, galėsime visi gilinti savo įgūdžius.
Pagal įstatymą atvejo vadybai yra suteikta centrinė pozicija. Atvejo vadybininkas yra priklausomas nuo daugelio aspektų, jog galėtų tinkamai atlikti savo darbą, tokių kaip tėvų elgesys, stiprybės, interesai, šeimos tinklo ir profesionalų vizijos bei požiūrių.
Įstatymo įgyvendinimas ir organizacijos struktūra turės ateityje didelę įtaką praktikos vystymuisi. Taip pat tai paima ir kontrolės būdus bei hierarchinę struktūrą. Tuo pačiu metu yra reikalinga laisvė ir erdvė siekiant rimtai priimti vaiką ir jo šeimą, suprasti jo/jos unikalią situaciją ir rasti adekvačius, individualius sprendimus kiekvienam asmeniui. Jei nebūtų suteikta laisvės kūrybiškumui, būtų neįmanoma rasti sprendimo būdų kiekvienoje unikalioje situacijoje. Jei asmenį versime gyventi kito žmogaus gyvenimą ar pasirinkti tam tikrą gyvenimo būdą, blokuosime jo asmeninę atsakomybę, individualumą ir asmeninį indėlį. Vaikų auginimas, gyvenimo kelio radimas ir vaikų drąsinimas tapti „atsakingais” asmenimis, reikalauja erdvės mokymuisi iš praktikos, padarytų klaidų lygiai taip pat kaip ir vertinant pastangas.
Taip pat įvertinimas yra reikalingas ir tiems asmenimis, kurie padeda ne tokiems sėkmingiems visuomenės žmonėms. Iš esmės tai yra žmogiškumas.
Atvejo vadybininkai ir socialiniai darbuotojai, kurie parašė šiuos pavyzdžius, rado savo darbo būdus. Bet tai nereiškia, kad jiems nekyla klausimų ir abejonių, kaip susitvarkyti su vienu ar kitu atveju. Svarbios darbui temos:
- bendradarbiavimas su Vaikų teisių apsaugos tarnyba;
- Mobilių komandų darbo būdai ir bendradarbiavimas su atvejo vadybininku;
- skirtingi įstatymo organizavimo ir įgyvendinimo skirtinguose regionuosebūdai;
- atvejo vadybininko įtraukimas, kai vaikas yra (laikinoje) globoje ar šeimynoje, bendruomeniniuose vaikų globos namuose;
- bendradarbiavimas su TBK;
- paslaugųprieinamumas vaikams, jų šeimoms ir prieinamumas žmonėms, gyvenantiems kaimiškose vietovėse;
- atvejo vadybos proceso užbaigimas;
- ir daugybė kitų….
Poreikis reakcijoms
Temos, ties kuriomis susikoncentruoti sekantį kartą? Dirbant gali iškilti daugybė temų. Žinoma, skaitytojas gali pasiūlyti savo temų, kelti klausimus. Jei Jūs turite klausimų, pasiūlymų, temų prašome sureaguoti parašant komentarą po straipsniu ar atsiųsti Jus dominančią temą/ klausimą, kuria norėtume daugiau informacijos el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..
Literatūra
- Weezel L.G. ir kt. (2010). Mąstyti, veikti, būti. Socialinis darbas organizacijoje. Kaunas: Spaudos praktika.
- Weezel L.G. ir kt. (2012). Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams. Kaunas: Spaudos praktika.
-Weezel L.G. ir kt. (2012). Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams. El. knygos formatą galite rasti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos internetiniame tinklapyje.
- Weezel L.G. ir kt. (2018) Apie pokyčius darbe su šeimomis. Prieiga per internetą: http://www.socdarbas.lt/socialinis-darbas/275-apie-pokycius-darbe-su-seimomis
2019 balandžio 23 d.
Lies G. van Weezel
Aušra Lučinskaitė
Jurgita Pukienė
Ernesta Petrovska
Aurelija Urbonienė
Danguolė Juodsnukienė
Kristina Malinovska
Inga Rusinaitė - Vaitkuvienė
Sigita Šimkienė
Dominykas Rib
Reda Ramaneckienė
Gintarė Urbonienė
Guoda Vaičekauskaitė
Sigita Bagdonaitė
Jurgita Grušaitė
Nuotrauka paiimta iš https://www.children1st.org.uk