Šiame straipsnyje galite susipažinti, kaip socialinis darbas, socialinio darbo patirtis ir santykio svarbos suvokimas yra pritaikomas švietimo sistemoje ir kokį poveikį tai gali turėti jaunuoliams, mokyklos bendruomenei ir aplinkai. Kaip galime itin formalioj švietimo sistemoj surasti kūrybiškų darbo būdų, praplėsti savo darbo ribas ir taip išmokti būti vieni su kitais.
Interviu su Trinus. Neformalus darbas formalioj aplinkoj.
- Gal galėtum papasakoti, kaip Jūs, Trinus nusprendėt dirbti neformaliai formalioj aplinkoj?
- Galima sakyti, kad taip. Nes dirbame mokykloje ir sugalvojam kaip panaudoti socialinį darbą, neformalų ugdymą išbandyti su mokiniais. Ir su klase dirbti ne kaip su klase, bet kaip su grupe. Kad klasė būtų su savo išgyvenimais, su savo patyrimais ir suteikti jiems galimybę per neformalias užduotis patirti kartu, išgyventi dalykus. Po patyrimų su jais kalbėtis, reflektuoti. Iš tikro tikslas yra tai, jog jaunuoliai vienas kitą geriau pažintų. Na tokių gilių tikslų negalim išsikelti, nes mes atvažiuojam tris, keturis kartus per metus į mokyklą. O didįjį darbą turėtų atlikti mokyklos bendruomenė. Darom atvejo aptarimus su mokykla, mokytojais, pavaduotojais, kitais specialistais. Sakom, ateikit į susitikimą tie mokyklos darbuotojai, kam ta klasė rūpi ir tada mes pasidalinsim savo įžvalgomis. Po susitikimų individualiai pasiskirsto, kuris mokyklos darbuotojas gali individualiai dirbti su jaunuoliu, kas gali susisiekti su šeima ir panašiai.
Mūsų toks didesnis tikslas suteikti atgalinį ryšį mokyklai, ką jie galėtų daryti toliau su klase. O pirminis tikslas, jog klasė geriau pažintų vienas kitą. Gal keistai skamba, ką sakau. Atrodo, kad klasė sėdi didžiąją laiko dalį kartu, bet realiai jaunuoliai vienas kito nepažįsta, jei jie yra palikti ir turi tik klasės valandėles, pertraukas ir kelias išvykas.
Mes dažniausiai susitinkam su sudėtingomis klasėmis, kur konfliktai vyksta, kur klasės nesutaria su mokytojais. O tai reiškia, jog tie jaunuoliai neturi galimybių ir į išvykas keliauti, neturi galimybių kartu pabūti kitoj aplinkoj, o tik mokykloj. O tai reiškia, kad būna vieni su kitais tik pamokose ir tada turi sėdėti, tylėti ir klausytis. Dažnai pamokų metu būna įtampa su mokytojais. Tai jei jaunuoliai, vaikai būna tik kaip klasė, jie kaip grupė neturi galimybės pasakyti kaip jaučiasi, vienas kito kažko paprašyti, paklausti, išgirsti vienas kitą. Tai taip gaunasi, kad erdvės kažkokios jie neturi. Per pertraukas jaunuoliai grupelėmis pasiskirsto: kas eina rūkyti, kas eina valgyti, kas eina arbatos gerti. Atrodo, kad paprastas dalykas, bet po vienas kito pažinimu daug kas palenda. Mes, Trinus, esam sau taip įsivardinę, dirbam tam, kad jie išgristų vienas apie kitą. Kai jaunuoliai išgirsta tada atsiranda ir bendrų kažkokių interesų, pomėgių, sužino, kas kokį žaidimą žaidžia, kas ką yra aplankę, matę, išgirsta, kad ir vienas ir kitas klasiokas nukentėjęs nuo įvairių dalykų. Tada jie supranta, kad gal nereikia taip stipriai reaguoti vienas į kitą.
- O tai kas atsitinka klasei nuo vienas kito pažinimo?
- Na mes sakom, kad per tuos užsiėmimus svarbu, kad jie vienas kitą pažintų, leisti būti tokiems, kokie jie nori būti ir priimtų vieni kitus, tokie kokie jie yra. Tai nereiškia, kad jie visi jau taps draugas, ne toks tikslas. Bet būna, kad sako: “ Sužinojau, kad Marius mėgsta žvejoti. O aš irgi mėgstu žvejoti”. O prieš tai jis gaudavo iš klasiokių visokių “padjopkių”, nes pavyzdžiui turėjo viršsvorio. O po tų užduočių atsiranda, kad su juo galima visai pasišnekėti apie žvejybą, atsiranda bendrų dalykų. Na čia tokia reali situacija.
- Ar tai reiškia, kad prieš tą vaiką sumažėjo smurto mokykloje?
- Na aš taip negaliu sakyti, nes būna tik kokie keturi susitikimai. Tuo atveju, kurį pateikiau apie žvejyba, nežinau ar sumažėjo smurto. Yra atvejų, kai tikrai sumažėja to smurto... bet yra kita pusė. Kai kurioms klasėms, mūsų užsiėmimai tikrai nepadeda, nes yra labai daug užslėptų, užsisenėjusių konfliktų, kur reikia tiesiog daug individualaus darbo. Dažnai reikia dirbti individualiai su žmonėmis, nes grupėj negali išbūti, negali kalbėtis, atsiverti per sunku, per daug apleisti... Nes reikia pasakyti, kad dirbam daugiausia kaimuose. Kaimuose tas apleistumas yra didelis. Ir tada sunku pasakyti, kad mūsų užsiėmimai padėjo, smurtas sumažėjo, nes reiktų dirbti individualiai. Ir jei matom, kad iš mokyklos bendruomenės niekas nedirbs su klase, tai tada jaunuoliai pamato vienas kitą, tik tiek kiek gali pamatyti per mūsų užsiėmimus. Bet jei dirbama su klase, pavyzdžiui, kad ir per klasės valandėles, mes duodam patarimų – kad per klasės valandėles sėdėtų ratu, kad turėtų “mikrofoną” ar kažkokį daiktą, kuris leistų kalbėti po vieną, kad duotų kažkokių atsakomybių suorganizuoti kažką. Ir jei tas daroma klasės valandėles metu tai padeda. Taip pat kalbama, jei matom, jog tam jaunuoliui būna sunku klasėj tam tikru metu, jis pradeda išmušinėti kitus klasiokus, tada kyla konfliktai su mokytojais. Kalbam su pavaduotoja, kad gal geriau tokį jaunuolį išleisti iš pamokos, kokioms 15 minučių ir jis eitų pas kokį socialinį pedagogą daryti tų pačių pratybų kaip klasėj. Kai jis nusiramins tada jį grąžinti į klasę. Na tokiu būdu ir įtampa klasėj sumažėja, ir kiti jaunuoliai gali sekti pamokas. Ir tam vaikui būna gerai, nes jis tada turi asmenį su kuriuo gali pakalbėti individualiai, užmegzti santykį. Svarbu tokį metodą taikyti ne kaip bausmę. Nes dažnai pašalinimą iš klasės jaunuoliai priima kaip bausmę. Tačiau su jais galima sutarti. Na mes negalim padaryti daugiau, negu padarom per tuos kelis užsiėmimus. Būna mokyklų bendruomenių, kurios mato prasmę ir imasi daryti. Pavyzdžiui, vienas jaunuolis buvo labai aktyvus, jam sunku mokykloje, per pamoką išbūti, todėl klasėje kylo konfliktai. Tai buvo atvejis, kai fizinio mokytojas sako: “gerai, atsiųskite jį pas mane. Jam patinka aktyvios veiklos ir aš duosiu jam užduočių, štangą pakilnoti ir jis bus ramesnis”. Ir toj situacijoj labai gerai suveikė. Atvažiavom kitą kartą, mokykla buvo sudarius sąlygas tam jaunuoliui. Nežinau, ar jam tas patiko, ar nepatiko, bet čia kitas dalykas. To jaunuolio situacija buvo įvertinta, buvo su juo aiškiai sutarta, kad ne šiaip eisi iš klasės, bet jei tau bus sunku, tu ateisi pas fizinio mokytoją.
- O kas reiškia, kad vaikui sunku būti klasėje?
- Nu reiškia, kad jis nelaiko dėmesio, jis kalbina kitus, pradeda konfliktuoti. Dažnai klasė yra didelė ir prasideda grandininė reakcija – jei vienas traukia, tai ir kitas pradeda kažką daryti. Dažnai klasėje yra keli, kurie turi tokios energijos, tai reikia mokytis dirbti su tokiais jaunuoliais. O mokykloje dažnai tokius jaunuolius, tiesiog tildo ir ramina. Tada ir gaunasi konfliktas. Nes jaunuoliui sunku su ta energija, jį mokytojai tildo ir jis tada reaguoja t kaip moka – pyksta, rėkia, šaukia, meta daiktus. Pasekmių mokykloje jokių nebūna, nes mokykla bijo prarasti savo mokinius, su jais taikstosi, bando raminti. Ką svarbu pasakyti, kad pasekmių taikymas mokyklose nėra populiarus, jie nemato prasmės. O mes socialiniame darbe kažkaip su klientais bandom dirbti ir parodyti, jog jis atsakingas už save ir jo elgesys turi pasekmes. Socialiniame darbe tas veikia, žinoma, tam reikia laiko. Pavyzdžiui, vienoj mokykloj buvo jaunuolis vardu Edvinas, o mano vardas irgi Edvinas. Jis be galo sužalotas, tačiau tuo pačiu metu jis yra labai aktyvus, organizuotas, geba suburti. Mokykla yra sąmoninga, konkrečiai mokyklos pavaduotojas yra sąmoningas. Ir tada mokyklos bendruomenė labai konkrečiai su juo sutaria, ką jis turi daryti pamokos metu. Nepasako, kad elkis gerai, bet pasako, kad pamokos metu nepertraukinėk mokytojos, klausykis. Ir po pamokos, jei viskas pavyksta, paima parašą mokytojos. Jis surinko 8 parašus, kad elgėsi blogai ir 12 parašų, kad elgėsi gerai. Ir mokykla sudarė sąlygas, kad jis suorganizuotų koncertą. Ir čia pavyzdys su berniuku, kuris yra penktokas. Tokiu būdu jis yra paskatinamas, sudaromos sąlygos, jog jis galėtų stengtis. Bet gaila, kad tokių mokyklų yra labai nedaug. O tas reiškia, kad nėra bausmių mokykloje, o vaikui parodomos pasekmės. Tai tiesiogiai susiję su tuo, ar mokykloje yra, kas nori daryti pokyčius. Nes toks darbas nepriklauso pavaduotojui. Sakyčiau, kad galėtų būtų daugiau socialinio pedagogo, psichologo atsakomybė. Tačiau jie… na nenoriu čia kritikuoti, gal geriau grįšiu prie temos, kaip mums, Trinus, sekasi. Mums labai rūpi, kad būtų tęstinis darbas su klase. Būna, kad pasigirsta, na kiek Jūs galit su ta pačia klase dirbti, susitikinėti. Nes dažnai mokyklos bendruomenės yra pripratusios, kad kažkas atvažiuoja, praveda vieną seminarą prieš patyčias ir viskas. Ir tas juk nieko nepakeičia, mes sakom, kad jie vienas kitą turi pažinti, turi mokytis ir bandyti priimti vieni kitus tokie, kokie jie yra ir kad turėtų erdvę pakalbėti apie nesėkmes, jei jiems nesiseka.
Trinus sugalvotas ciklas - yra klasės palydėjimas per metus. Kiekviena klasė turi auklėtojas, tada mes darom užsiėmimus klasės auklėtojoms, apie klasės valandėles. Tada mes dirbam su klase, tada su auklėtojomis, ką gali jos daryti per klasės valandėles, kad galėtų klasei padėti. Dar mes darom vasaros stovyklas, tada tos pačios klasės gali atvažiuoti į vasaros stovyklas. Dar darom mokymus jaunimo darbuotojams, kurie dirba jaunimo erdvėse. Pavyzdžiui Kėdainiuose yra vienintelė jaunimo erdvė į kurią vaikas gali nueiti po pamokų, nes daugiau nėra kur. Dažnai dirbam ties tuo, kad mokyklos ir jaunimo erdvės pradėtų komunikuoti, bendradarbiautų vieni su kitais.
Klasės auklėtojoms dažnai sunkus suprasti kokioje situacijoje yra klasė, koks klasės poreikis, ar jie saugiai ar nesaugiai jaučiasi, ar su jais galima eiti į žygį, ar pirmiausia reikia su klase pasiruošti žygiui. Mokyklos bendruomenė neatpažįsta klasės poreikių.
- Tai Jūs tik metus dirbat su viena mokykla ir viskas?
- Įvairiai, yra atvejų, kur dirbam ir tris metus su ta pačia klase. Ir jau tada tikrai yra pokytis, nes turim santykį, žinom problemas, žinom, ką išgyvena jaunuoliai, žinom, kas yra sunku. Ir santykiai tarp mūsų ir klasės yra saugesni, atviresni. Kai turi santykį, tai tada gali dalintis – jausmais, kai kažkas išeina iš klasės, ar koks atsitikimas įvyksta. Jiems svarbu, kad būtų su kuo pakalbėti, nes tada ir pradeda mūsų klausti įvairių klausimų – ir apie pasirinkimus, ir apie profesijas. Taip atsiranda dialogas, išmoksta klausytis vienas kito, sėdėti rate.
- Kaip čia tas stebuklas įvyksta?
- Na viskas prasideda nuo pažinimo vienas kito. Per mūsų užduotis jie turi vienas su kitu bendrauti, klausti, jie turi padėti vienas kitam. Vaikams su kuriais mes dirbam būna labai sunku patiems paprašyti pagalbos arba jiems suteikti pagalbą. Būna labai įdomu, kai duodi komandines užduotis, kartais jos būna labai paprastos, tiesiog turi paduoti vienas kitam ranką. Ir jie to nepadaro, nepaduoda rankos. Tada mes eina į ratą ir kalbam. Pastebim, kad vieni linkę padėti, o kitiems labai sunku priimti ir paprašyti pagalbos. Iškyla kiti aspektai ir mintys, kad jei prašai pagalbos esi silpnas. Tada dirbam ties ta tema ir, žiūrėk, po dienos jau padaro užduotį. Kai visa klasė padaro viena bendrą užduotį jau kai grupė, jie turi bendrą patirtį veikti kartu. Tačiau visada yra kita medalio pusė. Mes lyg suvienijom per savo užsiėmimus klasę ir jie tampa stipresni ir gali prašyti pagalbos iš mokyklos bendruomenės. Turėjom viltį pačioj pradžioj, mokyklas padaryti labiau neformalias, tačiau realybė kitokia. Pavyzdžiui, mes per savo užsiėmimus geriam kartu arbatą, per pertraukas geriam arbatą, valgom sausainius. Buvo toks įvykis, jog vienas vaikas pasidarė arbatos ir atėjo į klasę su arbata. Su mokytoja įvyko konfliktas. Tai supratom, kad mokyklos tikrai nedirbs neformaliai.
Taip pat bandėm dirbti su klase žiūrint, koks procesas vyksta grupėj ir tęsti užsiėmimą nuskambėjus skambučiui. Tačiau nepavyko, nes nuskamba skambutis ir jie visi keliasi ir eina, nes turi eiti kažkur kitur, nepriklausomai nuo to, kad užduotis neatlikta ar dar vyksta grupiniai procesai. Mokykloj griežtos taisyklės. Bandėm daryti užduotį, kad jie vienas iš kito imtų interviu, filmuoti vienas kitą ir klaustų apie mokyklą. Tai to turėjom atsisakyti, nes vaikai pradeda lakstyti per pertraukas, pamokas, ieškoti vienas kito. Mokykloj lakstyti negalima. O eiti prieš mokyklos bendruomenę, kelti įtampą nesinori, nes nukentės tik klasė. Buvo atvejis, kai reikėjo suvaidinti jų pasirinktą mokytoją. Klasė suvaidino. Ir mokytoja labai įsižeidė pamačiusi, kaip ją mato klasė. Nes vaikai juk labai greitai pamato, kaip tu elgiesi ir pagauna tave. Tada turi daug medžiagos, emocijų su kuriomis gali dirbti su klase. Tačiau po šios užduoties kilo toks didelis konfliktas –mokyklos bendruomenė kvietė tėvus, mergaitės verkė, atsiprašinėjo, kad vaidino. O svarbiausia, kad mes niekur neplatinom tos medžiagos, nes mes pažiūrim filmuką, aptariam ir ištrinam. Nebent kažkas nori pasilikti ir kiti sutinka. Viena mergaitė turėjo filmuką, pati mokytoja išsireikalavo parodyti filmuotą medžiagą ir ji parodė. Ir įvyko didžiulis konfliktas ir mes gavom pylos.
- Jūs dirbat ir su klase, ir su mokytojais. Bet skamba, jog su mokiniais didesnė pažanga ir darbo rezultatai, nei dirbant su mokytojais.
- Na visur skirtingos situacijos. Vienur randi mokytojų, kurie linkę į kontaktą, kitur nerandi... bet dažniau nerandi. Sunku būna aptarti procesus, nes neatsiranda atvirų mokytų, arba mūsų darbą su klase priima, kaip tikrinimą jų darbo arba dažnai ginasi ir nesupranta, kodėl turėtų su mumis kalbėtis.
Yra mokyklų, kuriose vaikai tikrai rūpi, tada atsiranda ir mokytojų, kurie geba išgirsti, ką mes sakom, ką pastebėjom. Jos tą priima, perduoda savo kolegomis ir tas gali veikti. Arba galim nieko nedaryti, įsivardinti, kad yra pasipriešinimas ir išsiskirstyti. Yra keletas mokyklų, kuriuose jau kelerius metus dirbam kartu. Tai tokios mokyklos mato pokytį vaikuose, žino mūsų metodus ir priima ką mes sakom, siūlom. O kai ateinam į naują mokyklą, jiems reikia laiko suprasti ir priprasti prie mūsų. Kai kuriose mokyklose pabandom ir suprantam, kad nieko nebus.
- Kiek laiko Jūs skiriat vienai klasei?
- Mes esam įsivardinę sau, kad su klase yra keturi susitikimai – paruošta metodika, tikslai tų susitikimų. Tai jau po kelerių darbo metų, mus žino ir vaikai, ir mokytojos. Pradėjom darbą ir orientavomės į sudėtingesnes klases. Dabar dirbam su vyresniais vaikais, kurie yra labiau motyvuoti. Labiau motyvuotoms klasėms mūsų atvažiavimas yra kaip paskatinimas ir apdovanojimas. Kai kurios mokytojos klausia “O kodėl pas mus Trinus neatvažiuoja?”. Jei pamatom,jog yra prasminga, tai ir auklėtojus įtraukiam į užsiėmimus.
Jei klasė pajėgesnė, tai su ja galima daryti ir visokius žygius, išvykas, varžybas. Bet dirbdami visada žiūrim, kokie yra resursai. Resursai tai mokyklos bendruomenė, psichologai, mokytojai, auklėtojai, socialiniai pedagogai.O tada žiūrim, kiek tie resursai gali padėti klasei įveikti sunkumus, kartu su mūsų pagalba. Jei pamatom, jog mūsų užsiėmimų pakanka, priešpaskutinį susitikimą darom grįžtamojo ryšio sesiją – kaip klasėje jie vienas kitą mato. Paskutinis susitikimas yra užbaigimas. Ir tada atsisveikinam su ta klase.
- Ar turit prabangą dirbti su klase tiek, kiek jai reikia, ar turite kažkokių kitokių apribojimų?
- Na dažniausiai dirbam su sudėtingomis klasėmis. Tai klausimas tampa ne prabangos, bet kiek turim kantrybės mes ir kiek mūsų darbe yra prasmės. Ta prasme, dirbdami visada žiūrim, kokie bus mokyklos bendruomenėje resursai ar kažką galim padaryti, jei galim tai ką ir koks mūsų darbo tikslas su ta klase, ar dirbs mokyklos bendruomenė su ta klase, ar dirbs su vaikais, bent keliais, individualiai. Mes esam įsivardinę, kad jei bent keliems vaikams padės mokyklos bendruomenė tai bus puiku. Nes įsivaizduokime, klasėje yra 30 vaikų, iš jų 9 su specialiaisiais poreikiais ir dar kokiems keturiems reikia labai intensyvios pagalbos. Suprantu, kad reikia individualaus dėmesio visiems vaikams, bet dažniausiai mes, Trinus, sakom, kad jei padės bent keliems vaikams, tai jau bus rezultatas. Tačiau labai daug kas priklauso ir nuo mokyklos, ar ji mato tame darbe prasmę, atpažįsta individualaus darbo poreikį ir, žinoma, nuo finansų. Bet galim rasti išeičių – vaikus siųsti į dienos stovyklą, rašyti projektus, pasitelkti mus. Bet ką jau sakiau ir anksčiau, čia priklauso kiek pati mokykla dės indėlio. Pavyzdžiui, sakom mūsų po kelių susitikimų nebus, bet vat žinom, kad yra atvira jaunimo erdvė, tai Jūs kaip mokykla parodykit, kokiems trims vaikams tą erdvę, palydėkit juos. Tada klausiam, kuris žmogus iš mokyklos bendruomenės (socialinis pedagogas, psichologas, auklėtojas) gali palydėti tą vaiką iki jaunimo erdvės, nes matom, kad jei nebus pagalbos, tai bus blogai su tuo vaiku. Tai arba atsiranda iš mokyklos kažkas, arba ne. Būna, kad sako pabandysim, bet nieko realiai nedaro arba pabando, iš karto nepasiseka ir daugiau nedaro nieko. Tai mes negalim mokyklai aiškinti, ką daryti ir kaip dirbti, nes niekam nepatinka, kai kažkas aiškina. Nes gauna ir tokių pasakymų „ko Jus čia, berniukai norit? Norit, kad mes čia Jums pasiteisintume?”. Tada supranti, kad „berniukai” nori ne to ir supranti, kad nėra prasmės dėti laiko tokiam pokalbiui, nes naudos klasei, vaikams nebus iš to.
- Kaip Jūs ištransliuojat mokytojams, koks yra Jūsų programos tikslas?
- Mes mokytojams įvardijam, kad mūsų tikslas yra užmegzti santykį su jaunuoliais ir turėti tęstinį procesą.
- Gal gali papasakoti, kokį poveikį mokyklai turės Jūsų programa?
- Nu gal pateiksiu kelis pavyzdžius, kai klasė gavo mūsų palydėjimą. Pavyzdžiui yra konfliktas su matematikos mokytoja. Klasė sako, kad matematikos mokytoja yra ant mūsų „užsisėdusi”. Tas konfliktas tęsiasi jau keli metai, tėvai nelabai, ką gali čia padėti. Tada mes sėdamės į ratą, pasikviečiam ir auklėtoją į tą ratą. Prieš tai paruošiam vaikus, ką jie norėtų paprašyti ir pasakyti mokytojai. Tada per kokią klasės valandėlę pasikviečia ir tą mokytoja, su kuria kyla konfliktai. Tada tokio susitikimo metu pasako jaunuoliai, ko jiems reiktų. Sako vienas, kad aš suprasčiau, ko Jūs mokat, man reikia, jog tą patį pakarotumėte tris kartus. Tada atvažiuojam, po kurio laiko ir klausi, kaip sekėsi susitikimas su mokytoja, jaunuoliai pradeda dalintis savo patirtimi. Tokiam pokalbiui klasę ruoši per visus tuos keturis susitikimus, kurie yra kas du mėnesiai. Tai realiai beveik metus laiko. Tai rezultatai gali būti įvairūs – klasei pavyksta pasikalbėti su mokytoja, o ne tik konfliktuoti. Kitas darbo pavyzdys – du vaikai visada pykstasi tarpusavyje, atrodo pykstasi, bet vienas be kito negali, jie vis tiek bendrauja, eina vienas prie kito ir pykstasi. Tada dirbam ties tuo, kad išmoktų pasakyti vienas kitam, kai jiems yra sunku, pajungiam ir klasę, jei yra resursų. Kad pavyzdžiui, klasiokai reaguotų, kai pamato, jog konfliktas vyksta. Sugalvojam užduotis, visiems kartu, kad padėtų įveikti konfliktą. Dažnai prieš pradėdami darbą su klase, klausiam auklėtojų, ką jei gali papasakoti apie klasę. Kai kurie auklėtojai gali aiškiai įvardinti, kas vyksta klasėje, kur kyla problemos. Kiti nupiešia labai abstraktų vaizdą – konfliktuoja klasė, sudėtinga, negalim su ja susitarti. Tad jau taip pasiruoši stipriai prieš ateidamas į klasę ir ateini, pamatai, kad nuostabūs vaikai, tik paaugliai. Kaip ir paaugliai su savo spalvomis, pumpurais. O kartais reikia labai didelės struktūros ir kartais jie negali išbūti visų pamokų, per sunku, tai pradedam dirbti nuo antros pamokos. Nes mes dirbam per dieną šešias pamokas, o septintą darom aptarimą. Kitas dalykas, reikia ne tik užduočių struktūrą apgalvoti, kad įtilptume darbe nuo skambučiu prie skambučio, bet ir pačias užduotis, kad nurimtų, kad galėtų kalbėtis. Tai bandom daryti aktyvią užduotį, tada pakalbam, tada vėl aktyvią užduotį, tada vėl pakalbam. Pakalbam pradžioje, tada vidury užsiėmimo ir gale užbaigime. Tik reikia atpažinti tą dėmesio išlaikymą, kiek kokie vaikai gali išlaikyti – mažesni šaukia, rėkia, lakstyti pradeda. Vyresni turi kitokių būdų atsiriboti, pradeda žiovauti. Penktokai, šeštokai grietai nori viską išbandyti, įvairias užduotis. Septintokai, aštuntokai jau kitaip – paauglystė prasidėjusi, tai greitai reaguoja, per daug jautriai, prasideda intrigos, greitai užsiplieskia. Devintokai, dešimtokai jau yra ramesni, daugiau gali jais pasitikėti. Vienuoliktokai dar kitokie – jau galvoja apie ateitį, kokią profesiją pasirinkti.
- Tai Jūs dirbat su visokio amžiaus vaikais?
- Taip, turim kelis atvejus, kai mokykloje esam pradirbę su visomis klasėmis. Praeitais metais dirbom su penktokų klase. Dabar dirbsim su ta pačia klase kai jie šeštokai. Pradedam rudenį darbą, nes po vasaros vaikams būna labai sunku grįžti, būna išsiblaškę, būna naujokių. Tai reikia dirbti, kad nurimtų. Aišku, po vasaros turi daug įspūdžių, nori dalintis susitikę ir dažnai neturi erdvės, kur padėti tuos įspūdžius. O per mūsų užsiėmimus gali išsipasakoti, pasidalinti savo mintimis, įspūdžiais.
- O kaip Jūs sugalvojote dirbti su klasėmis?
- Net nežinau, man atrodo, kad kažkas jau buvo darę panašius dalykus, man patiko ir pagalvojau, kad reikia pabandyti ir mums. Tai maždaug prieš tris metus pradėjome darbuotis, pasak Facebook’o nuotraukų, bet realiai kada ir kaip pradėjom dirbti su klasėmis, nelabai jau ir pamenu. Bet man atrodo, kad pradėjom po trupučiuką dirbti su klasėmis prieš penkis metus.
- Aš klausydama Tavęs pradėjau galvoti iš mokytojos pusės. Tai pirmiausia, kas atėjo į galvą tai Jūsų programa prisideda labai prie smurto mažinimo, kad skatina dialogo kultūrą mokykloje ir šiaip kultūrą mokykloje. Ar Jūs esat sau įsivardiję, kad dėl šitų aspektų dirbat ar kažką kita?
- Mes norim prisidėti prie sistemos, tačiau tik tuo atveju, jei mus priima ir priima mūsų darbo metodus. Jei nepriima, tai mes niekaip ir negalim prisidėti. Aš suprantu, ką tu nori paklausti ir pasakyti. Nes kai aš pradėjau dirbti, man ir buvo didelis noras, kad mane mokytojai išgirstų. Bet iš kitos pusės pamatai tą pervargusį mokytoją, valgantį neskanų mokyklos maistą, girdintį tą patį baisų skambutį dvidešimt metų, su mažu atlyginimu, dideliais reikalavimais, su mokiniais, su kuriais jai nereiktų ir ji negalėtų dirbti, kadangi tų mokinių poreikiai yra visai kitokie (pvz., specialieji vaikų poreikiai). Ir iš vienos pusės aš juos suprantu, nes jie, kaip mokytojai, turi išdėstyti savo dalyką. Ir atvirai pamatai kartais klasę ir supranti, jog nebus iš jų profesoriai. O mokytojas, turi vesti pamoką, tai labai sunku. Tas pats mokytojas negauna iš niekur jokio palaikymo. Klasė su mokytoja pykstasi, mokyklos bendruomenė vis klausia, o kodėl tu nesusitvarkai su ta klase ir panašiai.
Aš per šiuos metu esu sau įsivardinęs, kad jei atsiranda mokykloje mokytojas, kuris pasirengęs daryti daugiau, tai puiku. Jei nėra, tai jų kaip mokytojų pareiga išdėstyti savo dėstomą dalyką, nes tokia švietimo sistema. Ir tada ateina „berniukai”, sakom, gal galit pabandyti šitą, aną ir trečią. Ji gali sutikti su mūsų siūlymais arba parodyti vidurinį pirštą. Yra mokyklų kuriose veikia skatinimo sistema, mokytojai keliauja, myli vaikus, vaikai myli mokytojus ir yra mokyklų, kuriose to nėra. Pavyzdžiui, duodam užduotį pasakyti tris komplimentus mokytojai. Mokytojai faina tą girdėti, ji geba gražiai priimti jai sakomus komplimentus, išgirsti vaikus. Arba būna užduotis mokytojai pasakyti kelis žodžius apie klasę. Tai dažniausiai būna tokie pasakymai – triukšminga, neklauso ir taip toliau. Tokius mokytojų poelgius priimame kaip jų realybę. Nes mes apsisprendėm su kuo norim dirbti. Jei pamatom pokytį, labai džiaugiamės, nes pokyčiai vyksta labai mažose dalykuose. Pavyzdžiui, buvo vienas vaikas kuris sėdėdavo visas apsigaubęs, su pirštinėmis su skara, šaliku, tai realiai jo nematydavai. Bet faina, kad jis sėdėdavo tam rate kartu su visa klase. Ir kažkurią dieną priėjo iš mokyklos bendruomenės specialistas, su kuriuo tas vaikas turi santykį ir mums sako, jam žinokit patinka per Jūsų užsiėmimus. Tai buvo mums toks geras jausmas, galvojam “vau ...jam patinka...”. Dar po kurio laiko jis nusiėmė ir pirštines, ir šalikus. ir pasirodė, koks protingas vaikinas yra. Man tada yra pokytis apie tą vaiką, nes jį klasė ir priima. Taip iš jo dar juokiasi kiti klasiokai, bet jau ne tiek ir ne taip smarkiai. Aš negaliu sakyti, kad visai iš jo nesijuokia, su visais jis draugauja, susirado merginą, ruošiasi stoti į universitetą, nes nėra taip. Taip tyčiojasi, bet mažiau.
Suprantu ko klausi, bet reikia pasakyti, kad mokyklose yra daug pykčio, konfliktų, įtampos ir tas kažkur turi nusėsti. Na sakai atnešam kultūros į mokyklą, aš pavyzdžiui mėgstu kepures nešioti ir ateinu į mokyklą su kepure. Ir tada man sakoma, pas mus mokykloj negalim būti su kepure. Bet tada pasižiūri, kas ir kaip, jaunuoliai sėdi ant palangių, kaip degina suolus per pertraukas, siunčia toli mokytojus, mokytojai verkia, vyksta vagystės vienas iš kito. Tai tada į tokį elgesį jie nežiūri ir sako, ai čia tokie vaikai iš tokių šeimų ir nieko čia nepadarysi. Bet vat taisyklė, jog su kepurėmis vaikščioti negalima ir to išsireikalauja. Ir tada važiuoji namo ir negali suprasti, kas čia vyksta. Ir gal leistų vaikams nešioti kepures, tai nebūti noro priešintis ir deginti stalus, kėdes. Ar pavyzdžiui, liepia vaikams uniformas nešioti. Na viskas gerai su tuo, bet būna, kad tas vaikas turi žymiai daugiau ir kitokių problemų nei uniformų nešiojimas ir dėl to niekas nieko nedaro, bet dėl uniformų nenešiojimo išsikviečia mamą. Ir tada ta septinių vaikų mama, turi teisintis, dėl ko tas vaikas be uniformos. Prieinama kartais prie tokių absurdų, kai mokykla dėl įvaizdžio aukoja gerą atmosferą mokykloje. Ir jei mokykla kalba apie tradicijas, įvaizdį tai pirmiausia siūlyčiau nueiti į tualetus ir pasirūpinti, kad būtų muilo ir tualetinio popieriaus. Ir apie tai kalbėti, kad yra mokykloje galimybė nusimaudyti. Kai kurios mokyklos yra lankstesnės. Pavyzdžiui, kai kur padarė, jog ateina patys į valgyklą ir įsideda kiek nori maisto. Nu toks švediškas stalas. Tada ir mokykla sutaupo, nes būna, kad mokiniai tam tikrų dalykų nemėgsta, ir kai perka porcijomis labai daug maisto išmeta. O kai įsideda, ką mėgsta yra kitaip, įsideda ką mėgsta ir kiek nori.
- Atrodo, kad vienos mokyklos priima, o kitos nepriima, nuo ko tas priklauso? Keista, nes lyg ir viena švietimo sistema.
- Labai priklauso nuo direktoriaus, nuo pavaduotojo. Tai yra kokia mokyklos valdžia. Yra mokyklų, kur direktorius yra priklausomas nuo alkoholio, yra mokyklų kur per du metus nė karto niekur nesutikom direktoriaus, kitur sako, o kodėl Jūs prieš susitikimą neatėjot, pas mane į kabinetą ir neprisistatėt, nepapasakojot, kas Jūs esat ir ką čia planuojat daryti. Tai tokie įvykiai nustebina, nes dar iki atvažiavimo vyksta komunikacija su mokykla, derinimas laikas, datos. Bet galvojam kitaip – mes atvažiuojam į mokyklą tai realiai, atvažiuojam pas juos į svečius. Ir atrodo, kad šeimininkai turėtų ateiti, pasitikti, pasisveikinti. Nes būna neaišku, jei būtų ištransliuota aiškiai, kad prieš pradedant ateikit, prisistatykite, tai jokių problemų. O čia jau baigiasi procesai, niekas nieko nesakė ir tik išgirsti priekaištus. Tai kaip ir sakiau, labai priklauso nuo vadovo. Taip pat esam sugalvoję paslaugą, kad visa mokykla, ne tik skirtingos klasės, gautų palydėjimą. Dirbtume su administracija, su mokiniais, auklėtojais ir mokytojais. Visa mokyklos bendruomenė gautų palydėjimą apie jaunuolius[K1] , darbą su jaunuoliais. Tačiau per brangi jiems tokia paslauga, tai neperka jos. Finansai šiek tiek riboja, būna, kad projektus rašom mes, būna - mokyklos ir tada mus pasikviečia.
- Ar turėjot kažkokių tokių drąsių sprendimų iš mokytojų pusės, kad padėtų vaikams?
- Taip, taip... Man atrodo Obeliuose buvo toooks fainas direktorius, norėčiau, kad daugiau tokių būtų direktorių... Problema buvo, kad klasei sudėtinga susikaupti, greitai pavargsta vaikai, mokytojams būna sunku dirbti. Tą pastebėjom, reflektavome ir galvojom, ką čia padaryti. Tada supratom, kad sunkių pamokų nereiktų dėti į antrą dienos pusę. Pavyzdžiui, vengti, kad ryte būtų tikyba, etika, dailė, o tada dvi lietuvių, chemija ir matematika. Tą pastebėjom ir pasakėm, kad gal geriau daryti ryte chemiją, matematiką, fiziką ir pan., o po pietų palikti lengvesnes, Direktorius išgirdo ir sako pavaduotojai, ar nuo kitos savaitės galim perdėlioti pamokų tvarkaraštį? Tada pasakėm, jog keliems vaikams būna sunku su visa klase, tai siūlėm, jog tas pačias pratybas jie spręstu atskirai, pas kokią socialinę pedagogę. Direktorius su tokiu siūlymu sutiko ir sako, jei socialinė pedagogė sutiks, aš jai apmokėsiu už viršvalandžius. Ir čia mums reikėjo vieno vienintelio susitikimo su direktoriumi, nes jis pamatė problemą, pamatė, kaip kas galėtų padėti sprendžiant problemas, mokytojai sutiko ir suprato, kas ką turi daryti. O mes išeinam iš mokyklos kaip ant sparnų. Kitas pavyzdys, yra kaimo vietovė, vidury niekur, šalia mokykla ir vaikų globos namai. Kas buvo faina, kad mokykla suprato, kad ji nėra vien tik mokykla ir teikia tik švietimo paslaugas, bet, kad ji teikia ir socialines paslaugas. Ir, kad jei mokykla apsiriboja tik tuo, kad pasibaigia penkios pamokos ir vaikus išsiunti namo, tai jie grįžta namo, ar gal į nesaugią aplinką. Tada mokykla padarė, kad autobusiukas ne iš karto po pamokų veža vaikus namo, bet vėliau. Mokykla padarė, kad po pamokų jie galėtų valgyti sriubos (kiek nori įsipilti), sudarė sąlygas vaikams išsiskalbti drabužius. Tai gaunasi, kad mokykloje vaikai gali būti septynias, aštuonias pamokas, gauna užimtumą. Vaikai gali pabūti mokykloje, pabendrauti ar net sušilti. Nes buvo žiema ir ne visuose vaikų namuose buvo šilta. Pavyzdžiui, mokytoja pamatė, kad vaikas galiniame suole miega, priėjo, sako kodėl miegi. Vaikas pradėjo pasakoti, kad tėvai gėrė visą naktį. Mokytoja nevarė jo mokytis, sako gerai pamiegok, pailsėk. Tokia mokytoja labai sveiko matymo. Yra pavyzdžių, kur mokykla atpažįsta, ką ji gali daryti ir kaip padėti. Kitos mokyklos sako, kad čia mokymosi vieta ir taškas. Nemato, kad mokyklos problema jei vaikai susimušė mokyklos autobusiuke važiuojant namo, nes sako, kad įvykis ne pamokymų metu, ne mokyklos teritorijoje. Dažnai tokios mokyklos sako, kad mokytis reikia, o ne kažkokius konfliktus spręsti.
- Jie taip skirtingai traktuoja, kas yra mokykla ir ką ji turi daryti...
- Na kaip kiekvienas nori taip traktuoja ir čia sunku kažką padaryti. Jei auklėtojas ar mokytojas yra tiek piktas, tai negali prieiti prie jo ir sakyti, kaip jis/ ji galėtų padėti klasei. Su jais reikia pirmiausia individualiai padirbėti.
- Ką Jūs patartumėt mokyklai, mokytojui, jei jie norėtų pradėti pokyčius?
- Pirmiausia skirti dėmesį konkrečiai klasei, bandyti suprasti poreikius klasės, ko jai reikia. Labai elementariai pradėti sodinti į ratą, pradėti mokinti klausti vienas kito, pradėti mokinti kalbėti, kaip jiems sekasi, ir pradėti mokintis suprasti, kaip jie gyvena. Tai pirmas žingsnis, kuriuo pasinaudojus gali užsimegzti santykis tarp klasės ir auklėtojo. Nes dabar į klasės valandėles neinama, arba tai vieta, kur vaikai viešai gauna pylos. O jos galėtų būti išnaudojamus sėdėjimui rate, pasidalinimui kaip praėjo savaitė, ar kaip prasidėjo savaitė, kas atsitikimo, tokiu būdų mokinimasis išgirsti vieni kitus. Aišku yra einamieji dalykai, visokie mokyklos renginiai, kurių neišvengsi ir tai suprantama, kad neišvengsi. Reiktų padėti mokinimas išgyventi toje realybė, su jiems keliamais lūkesčiai, o ne bandyti pakeisti visiškai sistemą. Kaimo vietovėse dažnai mokytojai yra vyresnio amžiaus, gyvena arti mokyklų, jų yra mažai, tai reikia daug jėgų juos suprasti, nepradėti kritikuoti. Bet pagrindinis patarimas yra tai, kad sėsti į ratą ir pradėti kalbėtis su mokiniais, bandyti suprasti, kaip ir kuo jie gyvena. Ir jei klasė nėra tokia pažeista, kad nesijaučia, tokia nesaugi, kad negali kalbėti, tai vaikai tikrai nori kalbėtis, dalintis. Noriu pasakyti, kad tai sudėtingas procesas, bet labai paprastai padaromas ir nereikalauja baigti specialių mokymų ar papildomų mokyklos finansų. Reikia, kad mokytojui rūpėtų.
Edvinas Vrubliauskas
Irina Šiaudvytienė
Daugiau apie Trinus veiklas galite rasti internetiniame tinklapyje https://trinus.lt ar Trinus Facebook paskyroje.