Tema
Bendraudami su savivaldybės darbuotojais arba socialinių paslaugų teikėjais, galime pastebėti daug susierzinimo ir nesusipratimų tarp šių socialinių darbuotojų grupių ir tų, kurie dirba savivaldybėse. Kaip pastebėjo vienas savivaldybėje dirbantis specialistas: „Bendraujant su kai kurių įstaigų, kurios teikia socialines paslaugas, darbuotojais, supratau, kad pirminis poreikių vertinimas (pirmasis oficialus žingsnis prieš teikiant paslaugas) yra suprantamas kaip socialinės paslaugos arba socialinio darbo turinys arba su jais painiojamas);“
Šis abipusis pasimetimas, susierzinimas ar nesu(si)pratimas buvo priežastis atidžiau savęs paklausti: „Kas vyksta?“
Toliau pateikiami savivaldybių darbuotojų ar socialinių paslaugų teikėjų pavyzdžiai gali būti laikomi iliustracijomis, kurios kelia klausimą: „Kaip galima pagerinti bendradarbiavimą? Juk visi turi skirtingas užduotis, bet dirba dėl to paties tikslo – tinkamos pagalbos tiems, kuriems jos reikia, nes be jos jie - bejėgiai.“
Naujas teisinis reguliavimas
Gera žinia ta, kad jau keletą metų nevyriausybinės organizacijos (toliau – NVO) gali lengviau teikti socialines paslaugas, nereikia vykdyti viešųjų pirkimų procedūrų. Įstatymai ir kiti teisės aktai reglamentuoja, kad biudžetinės įstaigos ir NVO vienodomis sąlygomis, t. y. akredituojantis, gali teikti socialines paslaugas klientams, kuriems reikalinga pagalba namuose.
Asmuo, kuriam reikia socialinių paslaugų vienoje iš savivaldybių, gali susisiekti su socialinių paslaugų centru arba savo gyvenamosios vietos seniūnijos socialinio darbo organizatoriumi. Susisiekiant per socialinių paslaugų centrą, galima užpildyti paprastą klausimyną socialinių paslaugų centro internetinėje svetainėje.
Kuomet asmuo kreipiasi į socialinių paslaugų centrą, procesas paprastai vyksta taip:
1. Pirminis kontaktas: asmuo gali susisiekti telefonu, el. paštu arba asmeniškai atvykti į centrą.
2. Poreikių įvertinimas: socialinis darbuotojas susisiekia su asmeniu, susitaria susitikti, įvertina asmens situaciją bei nustato, kokių socialinių paslaugų reikia (užpildo „Asmens / šeimos socialinių paslaugų poreikio vertinimo formą“. Šį dokumentą rengia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija);
3. Socialinių paslaugų teikimas: socialinio darbo organizatorius, užpildęs dokumentus, siunčia juos savivaldybei, kad būtų skirtos paslaugos.
Socialinio darbo organizatorius paprastai privalo atvykti ir įvertinti situaciją per 10 darbo dienų. Gavęs dokumentus, savivaldybės darbuotojas per 20 darbo dienų turi priimti sprendimą dėl paslaugos skyrimo. Po šių sprendimų, savivaldybės specialistas parengia socialinių paslaugų teikimo sutartį su organizacija, kuri teiks paslaugas, asmeniu, kuriam reikia pagalbos, ir savivaldybe:
- savivaldybės atsakingas asmuo ją pasirašo;
- savivaldybės specialistas informuoja socialinių paslaugų organizacijas, kad sutartis parengta; perduoda reikiamus dokumentus;
- socialinių paslaugų teikėjas susisiekia su asmeniu, kuriam bus teikiamos socialinės paslaugos, susitaria dėl socialinių paslaugų datos ir kt.
- pasirašius sutartį ir gavus klientų parašus, socialinių paslaugų teikėjas grąžina sutartį savivaldybei.
Dažniausiai klientai pasirenka organizaciją, iš kurios nori gauti paslaugas. Visų organizacijų, teikiančių socialines paslaugas, sąrašas yra savivaldybės svetainėje.
Keturi įsitraukusiųjų lygmenys
Apžvelgianti šį procesą, tampa aišku, kad jame dalyvauja skirtingi lygmenys:
- asmuo ir jo aplinka, kuriems reikia konkrečios pagalbos;
- paslaugų teikėjai;
- savivaldybė;
- ministerija, kuri atsakinga už teisinį reguliavimą.
Praktiniai pavyzdžiai
Kad sistema veiktų, būtinas intensyvus ir konstruktyvus bendradarbiavimas. Tai reiškia pagarbą vienas kito užduotims, kompetencijoms ir įsitraukimui. Taip pat kartais akivaizdu, kad skirtingi „lygmenys“ vartoja skirtingą kalbą ir tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl bendravimas yra gana sudėtingas. Praktika rodo, kad pagarbos ir supratimo dažnai trūksta. Apmaudu, nes iš tikrųjų visi keturi „lygmenys“ turi tą patį tikslą: teikti pagalbą žmonėms, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių jos reikia. Tikėkimės, kad toliau pateiktas NVO paslaugų teikėjo pavyzdys yra išimtis...?
„Bendravimas su Seniūnija. Viena vertus, jaučiamės kaip nuolat besiskundžiantys, nes ilgą laiką turėjome nesklandumų bendraujant su viena iš seniūnijų. Vos pradėjus teikti socialinės reabilitacijos paslaugas (maždaug prieš 2,5 metų), prasidėjo konfliktai. Mūsų organizacija turi daug narių. Mūsų klientai pasidalino kaip jiems sekasi bendrauti su seniūnijos darbuotojais. Būdavo atvejų, kai žmonės iš seniūnijos grįždavo pas mus verkdami, išvis nebenorėdami jokių paslaugų ar užsiėmimų. Jie sakydavo, kad seniūnijos darbuotojai ant jų šaukia, mėto į juos popierius, įžeidinėja. Klientams buvo labai sunku suprasti, kodėl jie turi eiti į seniūniją, kęsti įžeidinėjimus, užuot ėjus tiesiai į mūsų organizaciją dėl paslaugų. Mes patys pradėjome bendrauti – eidavome kartu su klientais į seniūniją, skambindavome, prašydami priimti žmones ir kalbėti švelniau. Buvo labai sunku, nes ir mus dažnai išvarydavo arba apšaukdavo telefonu. Mes neeskalavome situacijos, niekur nesikreipėme, nes savivaldybėje asmuo, į kurį galėjome kreiptis dėl šių problemų, taip pat ant mūsų šaukdavo. Atrodė, kad toks bendravimo būdas yra visose savivaldybėse. Galiausiai socialinės reabilitacijos sąrašai visiškai užsipildė, o minėtoje seniūnijoje gyvenantiems asmenims tiesiog teikėme paslaugas be dokumentų. Kai pradėjome teikti pagalbos namuose paslaugas, vėl susidūrėme su ta pačia situacija. Šios paslaugos klientų grupė – labai sunkiai prisitaiko/priima prie naujų dalykų ir kartais turi suvokimo problemų. Pateiksiu keletą pavyzdžių: žmonės pradėjo pasakoti, kaip seniūnijos darbuotojai tyčiojasi iš demencija sergančių asmenų (nepaisant to, kad giminaičiai ar pats žmogus yra šalia); šaukia ant vyresnio amžiaus moters ir skubina pasirašyti dokumentus, nes seniūnijos darbuotoja skuba, neturi laiko. Tai tik keli pavyzdžiai iš daugelio... Kreipėmės pagalbos į vieną iš savivaldybės darbuotojų, kuris koordinuoja šią paslaugą. Pasirodo, kiek mums žinoma, seniūnijoje dabar dirba kiti darbuotojai. Bendravimas dabar daug sklandesnis – jautiesi, kad kalbiesi su kolega, kuriam tikrai rūpi padėti tiems pagyvenusiems žmonėms. Su kitomis seniūnijomis bendravimas lengvesnis – ne kartą kartu vykdavome į klientų namus (pavyzdžiui, kai dingo pagyvenusi moteris ir niekas jos negalėjo rasti), daug bendravome kitose krizinėse situacijose... Visais klausimais daug lengviau koordinuoti veiksmus, kai gali jaustis laisvai ir paskambinti.“
Refleksija
Svarbu paminėti, kad kai kuriais atvejais, iškilus problemoms, svarbu pabandyti bendrauti su darbuotoju, tačiau jei tai nepadeda, reikia žengti toliau, aukščiau pateiktame pavyzdyje, pabandyta susisiekti su savivaldybe ir paprašyta pagalbos bendraujant su seniūnijos darbuotojais. Taip pat reikia paminėti, kad kai kuriais atvejais protingiau bendrauti raštu, nes taip yra daugiau galimybių išspręsti problemas. Šiame pavyzdyje nieko nebūtų nutikę, jei socialinis darbuotojas ir klientai nebūtų palaikę gero ir konstruktyvaus kontakto. Šiuo atveju klientai pasitikėjo socialiniu darbuotoju ir galėjo atvirai pasakyti, kad seniūnijoje jiems sunku. Tai paskatino procesą.
Skirtinga kalba ir bendravimas
Socialinio darbo srityje nevyriausybinės organizacijos atlieka itin svarbų vaidmenį – jos yra arčiausiai žmonių, teikia paslaugas tiesiogiai klientams, neretai tampa tarpininkais tarp valdžios institucijų ir gyventojų, kuriems reikia pagalbos. Tačiau nors NVO ir savivaldybes jungia bendras tikslas – užtikrinti kokybišką socialinę pagalbą – praktikoje šis bendradarbiavimas neretai primena pokalbį skirtingomis kalbomis.
Savivaldybės dažnai atlieka finansuotojo, kontrolės ir paslaugų skyrimo funkcijas: jos nustato prioritetus, vertina rezultatus, skirsto klientų srautus. Tuo tarpu NVO dirba „lauko“ sąlygomis – jos tiesiogiai susiduria su žmonių poreikiais, iššūkiais ir emocijomis. Tačiau tarp šių dviejų grandžių dažnai trūksta aiškių, suprantamų taisyklių, kaip turėtų vykti komunikacija, atskaitomybė ar informacijos mainai.
Būtent šis komunikacijos neapibrėžtumas tampa viena didžiausių kliūčių sklandžiam bendradarbiavimui. NVO atstovai neretai susiduria su situacijomis, kai skirtingi savivaldybės padaliniai ar specialistai kelia nevienodus reikalavimus, o bendrų gairių ar standartų – nėra. Dėl to tiek paslaugų teikėjai, tiek klientai nukenčia – procesai užsitęsia, išauga administracinė našta, o resursai eikvojami ne efektyviausiai. Be abejo – našta krenta ir savivaldybės darbuotojams – didžiulis srautas NVO darbuotojų klausimų ir neaiškumų.
Nevyriausybinės organizacijos pabrėžia, kad joms būtų kur kas lengviau dirbti ir planuoti veiklą, jei dar prieš pradedant paslaugų teikimą būtų pateikiamos aiškios komunikacijos gairės, atskaitomybės tvarka ir konkretūs kontaktiniai asmenys. Tai leistų išvengti nesusipratimų, mažintų įtampą ir stiprintų pasitikėjimą tarp sektorių.
Galų gale, tiek NVO, tiek savivaldybių tikslas yra tas pats – padėti žmogui. Tad būtų prasminga susitelkti ne į skirtingų „kalbų“ akcentavimą, o į bendros kalbos kūrimą – paremtą aiškumu, pasitikėjimu ir partneryste.
Savivaldybės darbuotojai taip pat pamini, kad paslaugų teikėjams kiti kolegos ne visada suteikia visą reikiamą informaciją
Savivaldybės požiūris
Kaip sakė vienas savivaldybės darbuotojas:
- „Daug nepasitenkinimo kyla dėl gebėjimų / žinių stokos, kaip ir kur rasti naujausias teisės aktų versijas. Daugeliu atvejų biudžetinės įstaigos šiuo atžvilgiu turi pranašumą (palyginti su NVO), nes informaciją apie teisės aktų pakeitimus jos gauna tiesiogiai iš tų, kurie keičia teisės aktus (ministerijų, departamentų) arba dar lengviau gauna informaciją iš vietos savivaldybės, kuri dažnai būna „sukramtyta“ iki smulkiausių detalių. Tuo tarpu NVO dažniausiai reikia pačioms ieškoti informacijos apie reglamentavimo pakeitimus. Taip pat pasitaiko, kad net ir žinodamos informaciją apie pasikeitusį reglamentavimą, NVO sunku išskirti esminius pakeitimų punktus. Kai NVO kreipiasi į savivaldybę, labai dažnai gauna atsakymus, kad turėtų perskaityti teisės aktus. Retai NVO turi labai gerus įgūdžius ar supratimą, ko reikia iš administracinės pusės, kad žmonės gautų paslaugas. Jų stiprioji pusė yra paslaugų teikimas klientui. Ir priešingai, valstybės tarnautojai retai supranta socialinį darbą ar socialinių paslaugų turinį. Jų stiprioji pusė yra administracinių funkcijų supratimas.“
– „Kai kuriais atvejais savivaldybė (per daug) naudojasi turima galia. Pavyzdžiui, nesidalija informacija (arba nesidalija ja visa apimtimi). NVO pastatoma į prašančiųjų vaidmenį, t. y. turi prašyti informacijos, kuri turi įtakos jų teikiamų paslaugų teikimui ir pan. Man atrodo, kad šie „galia pagrįsti“ santykiai sukuria įtampą, nes reikalingos informacijos gavimas priklauso nuo valstybės tarnautojo, su kuriuo susisieksite, ir nuo jo noro ta informacija pasidalinti. Turiu galvoje, kad ne visi savivaldybės darbuotojai pateiks tą pačią informaciją. Vieni paaiškins detaliai ir pateiks pavyzdžių, kiti sakys, kad ieškokite teisės aktuose, treti pateiks tik dalį informacijos, kiti šauks ant NVO, kad jos trukdo ir jie neprivalo dirbti jų darbo. Mano nuomone, taip neturėtų būti, visi mano kolegos savivaldybėje (valstybės tarnautojai) turėtų suteikti informaciją kuo paprasčiau, suprantamiau.
NVO turi lavinti teisės aktų skaitymo ir supratimo įgūdžius, bet nežinau, ar jos visada turi tam išteklių, ar tai turėtų būti didžiausias NVO prioritetas. Kita vertus, atrodo, suprantu, kad savivaldybės negali visko „sukramtyti“ iki smulkiausių detalių ir pateikti NVO, nes darbo krūvis išties didelis. Tačiau kartais atrodo, kad viską „sukramčius“ iki smulkiausių detalių ir pateikus šią informaciją organizacijoms, galima išvengti klaidų, jų taisymo ir per ilgo proceso iki kol gaus paslaugas žmogui.
Taip pat susimąsčiau, ar pačios vietos savivaldybės kartais nesukuria nepasitikėjimo tarp paslaugų teikėjų. Ypač tarp biudžetinių organizacijų ir NVO. Pastebėjau pati savo elgesyje, kad vienai iš biudžetinių organizacijų sakiau, jog kai kurios NVO sukčiauja.
– „Jei paslaugos teikiamos ir matoma, kad reikia pakeisti kliento ir socialinių paslaugų teikėjo sutartį (pvz., susitarta tik padėti apsipirkti, bet reikia pagalbos sprendžiant konfliktą su vaiku), socialiniai darbuotojai nepildo poreikių vertinimo dokumentų, o tiesiog įrašo šią informaciją į savo darbo dokumentus (pvz., socialinių darbuotojų konsultacijų lapus arba asmens bylos dokumentus). Man poreikių vertinimo forma yra „oficialus dokumentas“, kuris pildomas norint gauti paslaugas ir sudaryti teisinį susitarimą, tačiau tai nėra socialinio darbo priemonė, kai siekiama pokyčių kliento gyvenime. Tai pagrindinė informacija, norint pradėti dirbti, susisiekti su klientu ir užmegzti su juo ryšį. Nuo šių metų pasikeitė paslaugų asmenims su sunkia negalia finansavimo tvarka. Kelis kartus informavome įstaigas el. paštu, rašėme apie pakeitimus, pateikėme pavyzdžių ir konkrečius teisės aktų, kurie buvo pakeisti. Kartais kalbėdama telefonu paaiškinu, ko reikalauja konkretus teisės akto straipsnis, ir pateikiu konkretų pavyzdį. Arba pateikus pakeistus dokumentus, parodau, į ką reikia atkreipti dėmesį, kaip apskaičiuoti ir pan. Remiantis mano darbo patirtimi, suprantu, kad kartais įstaigos nežino, kaip paklausti, suformuluoti klausimą, kas nėra aišku, tada bandau papasakoti išsamiau arba pateikti labai konkretų pavyzdį.“
Paslaugų teikėjų patirtis:
- Bendravimas su kai kuriais specialistais: paskambinus, savivaldybės darbuotojas kalba pakeltu balsu – galima net sakyti, kad jis šaukia. Pateiksiu keletą šaukimo priežasčių: kodėl per tris mėnesius išleidome 150 eurų kurui. Kai situacija paaiškinama – kad geriau išleisti 50 eurų per mėnesį kurui, nei pirkti visiems viešojo transporto bilietus, pailginant darbuotojų darbo laiką, taip paslaugos pabrangsta (nes važiuojant viešuoju transportu su klientu, viskas užtruktų ilgiau, ilgesnė darbo diena ir pan.). Po šio paaiškinimo darbuotojas nusiramina ir kalba normaliu tonu. Tačiau tas tonas, kuriuo prasidėjo pokalbis, iš principo tęsiasi nuolat ir iš tiesų sukelia daug problemų. Tai sukelia didelių sunkumų, kai reikia išspręsti realią probleminę situaciją, bendrauti dėl klientų ir pan. Ir tai ne vienintelis atvejis. Su šia specialiste renkuosi bendravimą akis į akį. Einu tiesiai pas ją, susitinku asmeniškai ir užduodu klausimus. Atrodo, kad kai pradėjau jai uždavinėti daug klausimų, ji pasijuto vertinama, ir bendravimas pagerėjo. Klausimų uždavimas nereiškia, kad darau viską, ką ji sako, nes kai kurie atsakymai, susiję su finansavimu, dažnai yra neteisingi. Tačiau juos išsprendžiu kitu kampu – su kitos savivaldybės darbuotoja, su kuria bendraujame dėl tos pačios paslaugos. Kitos savivaldybės darbuotojas mūsų organizaciją mato kaip pašalinius asmenis; mes tikrai nesame „organizacija iš jų rato“, bet jie su mumis bendrauja labai žmogiškai, neformaliai ir greitai. Pavyzdžiui, vieną konkretų finansavimo klausimą jie išsprendė greitai, tiesiog persiųsdami ministerijos ar ANTAA (Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) raštą – tai man suteikia „saugumo tinklą“, jei man reikia pasikalbėti su klientu, kuris nepatenkintas šaukia dėl finansavimo. Visi žinome taisyklę „klausimus privalote užduoti raštu, kad turėtumėte įrašą / raštišką atsakymą, kad apsisaugotumėte“. Vėlgi... mes iš tiesų labai dažnai užduodame klausimus raštu ir labai dažnai gauname atsakymą „perskaitykite tą ar aną įstatymą, mero įsakymą ar potvarkį“. Taip, mes bandome tai daryti, bet taip pat dirbame įprastą darbą ir nuolat sekame reguliavimo / įstatymų pakeitimų atnaujinimus – tai labai sunku. Viduje visada galvojame: ar taip sunku pasakyti? Čia galiu pateikti ir teigiamą pavyzdį: vienai iš savivaldybės darbuotojų uždaviau klausimą apie kliento namuose įrengtas kameras (paslaugoms namuose). Ji paskambino ir žodžiu paaiškino situaciją, o tada pasakė, kur kreiptis dėl oficialaus išaiškinimo. Šis žodinis paaiškinimas padeda mums suprasti situaciją, o rašytinis leidžia sklandžiau bendrauti su mūsų klientais. Tai buvo puikus bendravimo pavyzdys. Taip, suprantu, kad pridedu darbo tam darbuotojui, kuris to tikrai neprivalo daryti, bet kaip NVO atstovai labai norėtume bendravimą su savivaldybe vertinti kaip partneryste pagrįstus santykius. Kad iš savivaldybės gautume ne tik klientų, ne tik finansavimą, bet ir pagalbą tvarkant dokumentus. Tai mūsų vidinis lūkestis.“
Atrodo, kad sklandžiam bendravimui savivaldybių darbuotojai turi būti pasiruošę atsakyti į klausimus ir gana išsamiai. Štai kaip ruošiasi vienas iš darbuotojų:
- „Asmeniškai, kai gaunu teisės akto pakeitimą prieš siųsdamas jį mūsų savivaldybėje dirbančioms įstaigoms, jį perskaitau. Kartais nutinka, kai man akto pakeitimas nėra labai aiškus, tada aptariame su kolegomis, kaip visi supranta tam tikrą reglamentą, arba kreipiamės į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją dėl paaiškinimo.
Aš perskaitau visus pakeitimus prieš siųsdama juos įstaigoms, nes pasitaiko atvejų, kai įstaigų darbuotojai skambina ir klausia apie ką tie pakeitimai. Taigi jei pati neperskaičiau arba nesuprantu, kaip reglamentavimas keičiamas, negalėčiau paaiškinti kitiems.“
Dar keletas NVO patirties pavyzdžių:
– „NVO jau jaučiasi įspraustos į rėmus. Pavyzdžiui, savivaldybė prašo mūsų dalyvauti viešajame pirkime; jie nurodo mums paslaugą ir kainą. Paslaugos kaina yra 8 eurai už valandą, o tai yra siaubingai mažai, atsižvelgiant į tai, koks yra minimalus atlyginimas ir kokie yra darbo užmokesčiai darbo rinkoje. Ir negalima atsisakyti dalyvauti viešajame pirkime... Nes suprantame, kad bus pasekmių. Aš asmeniškai tokios patirties neturėjau, bet žinau iš pokalbių su kitomis NVO. Gavau daug „pamokų“ iš kolegų NVO apie tai, kam ir kokią dovaną turėčiau įteikti, su kuo ir kaip kalbėtis, kad turėčiau palankesnes sąlygas, geresnį santykį. Mano vidinis balsas sako, kad jei aš kam nors nešu „dovanas“, tai reiškia, kad mes blogai dirbame ir norime tai nuslėpti. Ir aš taip pat suprantu situaciją, kad mums – paslaugų teikėjams – tikrai gali būti padedama „patinka / nepatinka“ principu.“
Kas patraukia dėmesį?
• Bendrai tariant, savivaldybės užduotis – sutelkti dėmesį į teisės aktų vykdymą, o paslaugų teikėjų – į klientus. Abi pusės yra svarbios, bet labai skirtingos. Skirtinga kalba, kurią jie kartais vartoja, ne visada gali būti suprantamos kitai pusei!
• Kad teisės aktai veiktų, jie turi būti išversti į žmonių kalbą. Tai daugiausia savivaldybių užduotis. Todėl savivaldybės darbuotojai yra geriau informuoti apie teisės aktus ir administravimo užduotis teisės aktų pakeitimus nei NVO, paslaugų teikėjai.
• Iš principo visi darbuotojai dirba kliento labui, tačiau dažnai taip susitelkia į savo užduotis, kad neskiria dėmesio kitų užduotims.
• Kai kurie savivaldybės darbuotojai linkę save iškelti aukščiau už paslaugų teikėjus, kurie tiesiogiai bendrauja su klientais. Kai kuriems žmonėms šaukimas atrodo normalus kalbėjimo būdas, būdas sureikšminti, iškelti save aukščiau. Tačiau, priešingai, ar tai neskatina užsidengti ausis ranka ir neklausyti? Žinoma, šaukimas niekada neskatina jokio dialogo ar sprendimo paieškos. Kai kuriems žmonėms deja tai vis dar atrodo kaip tinkamas būdas reaguoti.
• Ne visada aišku, su kuo susisiekti dėl tam tikros informacijos, o net ir žinant tai gali lengvai pasikeisti neinformavus kitos susijusios organizacijos darbuotojų.
• Pabrėžiama, kad reguliarus ir abipusis bendravimas bei susidomėjimas yra tinkamos pagalbos klientams prielaida. Tai apima tiesioginį asmeninį bendravimą, bendravimą susitikimų ir telefono pagalba, taip pat laiko skyrimą abipusiams klausimams suprasti ir atsakyti. Toks požiūris pagerins pasitikėjimą vieni kitais.
Kas toliau? (Išvada?)
Tikimės, kad šie mūsų praktiniai pavyzdžiai ir refleksijos paskatins mus visus apmąstyti ir skatinti bendradarbiavimą tarp paslaugų teikėjų ir savivaldybių darbuotojų.
Ar jūs, skaitytojai, turite kokių nors atsiliepimų, kitų pavyzdžių ar patarimų? Jei taip, mielai išgirstume jūsų nuomonę.
Inga, Gintare, Guoda, Lies, Laura