Norime Jus artimiau supažindinti su socialinio darbo eksperte iš Nyderlandų Lies Gualthérie van Weezel. Ji nuo 1996 metų reguliariai atvyksta į Lietuvą. Nyderlanduose ekspertė dirbo socialine darbuotoja institucijoje jaunimui su specialiaisiais poreikiais, dėstė vidutinio ir aukštesnio lygio kursuose (Lietuvos sistemoje atitinkančiuose bakalauro ir magistro lygį) socialiniams darbuotojams. Ji yra supervizorė ir nepriklausoma ekspertė, kurios domėjimosi sritys - socialinio darbo metodai, grupinis darbas, komandinis darbas, vadyba. Lietuvoje Lies Gualthérie van Weezel vykdo įvairias veiklas, veda supervizijas bei seminarus socialiniams darbuotojams.
Tikimės, jog šis interviu leis Jums atsitraukti nuo kasdieninių darbų ir kartu su mumis pasidžiaugti Lietuvos socialinio darbo vystymusi ir pasiekimais.
- Gal galėtumėte papasakoti, kaip 1996 m. nusprendėte atvykti į Lietuvą ir kodėl būtent pasirinkote mūsų šalį?
Viskas prasidėjo, kai pradėjo griūti Sovietų sąjunga. Tada supratau, kad apie rytų valstybes ir kas jose vyksta nelabai daug žinau. Pasidarė smalsu. Turėjau kelias galimybes, dalyvavau konferencijose ir seminaruose keliose Rytų Europos šalyse.
Olandijoje vyko konferencija, kurioje dalyvavo ir keli lietuviai. Čia susipažinau su studente iš Lietuvos. Ji tuo metu studijavo užsienyje. B. Švedaitė ir pakvietė mane atvykti į Lietuvą.
Man kaip visada buvo įdomu praktika, kas vyksta socialinio darbo sferoje, o ne vien tik materialinė gerovė ir kaip “atvežti”, pritraukti finansus į Lietuvą.
Profesorius Grigonis pasiūlė bendradarbiauti, kadangi domėjosi komandiniu darbu. Tuo metu Lietuvoje socialinis darbas buvo dar tik kuriama profesija. Vyko dideli pokyčiai kaip bendradarbiauti, kaip kurti komandą. Tai mane visada domino. Taigi nuvykome į kelias organizacijas, profesoriui Grigoniui patiko mano požiūris. Taigi taip žingsnis po žingsnio prasidėjo mano atvykimai į Lietuvą. Galima sakyti, jog į Lietuvą pradėjau atvykti visiškai atsitiktinai. Tai galėjo būti bet kuri kita šalis. Kaip mėgstu sakyti: ne aš Lietuvą pasirinkau, bet ji pasirinko mane.
2001 m. Lies G. Van Weezel ir prof. Grigonis Lietuvoje lankė vaikų, turinčių specialiuosius poreikius, daželius.
- Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, supratimai apie socialinį darbą Lietuvoje?
Buvau sužavėta naujomis iniciatyvomis Lietuvoje. Pavyzdžiui, studentai pradėjo kurti pirmuosius vaikų globos namus Vilniuje ir didelį įspūdį darė tai, kokie nauji dalykai kuriasi socialinio darbo sferoje. Taip pat prasidėjo procesai, kurie inicijavo praktikos pasidalijimą tarp Lietuvos ir Nyderlandų. Arūnas Kučikas ir Violeta Valantiejūtė mane supažindino su socialinio darbo praktikais Lietuvoje. Taip daugiau sužinojau apie kuriamas iniciatyvas. Mane tai labai viliojo ir intrigavo. Aš savo ruoštu pradėjau ieškoti praktikų Nyderlanduose, jog galėtų vykti gerosios patirties mainai.
Socialinis darbas yra labai keista profesija, kadangi ji labiau susijusi su visuomene, kurioje galime/ norime gyventi nei kitos profesijos. Tuo metu kai pradėjau atvykinėti, Jūsų visuomenė keitėsi. Keitėsi režimas iš totalitarinio, taigi buvo galima pastebėti, kaip keičiasi asmenų santykiai vienas kito atžvilgiu, kaip pradedama kalbėti apie emocijas, apie asmenis, turinčius specialiuosius poreikius. Man tai buvo labai buvo įdomus mokymosi procesas. Manau dėl šių priežasčių aš vis grįžtu ir grįžtu į Lietuvą.
Taip pat suvokiau, kad tam tikrus dalykus galiu suprasti tik tada, kai žinau šalies istoriją.
- Gal galite pateikti pavyzdžių, ką turite omenyje?
Galiu pateikti keletą pavyzdžių, kuriuos pati suvokiau:
- asmenys, turintys specialiuosius poreikius ar negalią, nebuvo visuomenės dalis, neturėjo nuomonės ir tuo metu, kai pradėjau atvažiuoti į Lietuvą, visuomenė pradėjo suvokti, jog ir asmenys, turintys negalią, yra visuomenės dalis, turi savo nuomonę;
- nebuvo dialogo tarp praktikos ir vadovų ar aukštesnio lygmens specialistų. Kai pradėjau atvažiuoti į Lietuvą suvokiau, kokie lietuviai įgudę sužinoti, “ką ir kaip reikia padaryti/ pasakyti, jog vadovas būtų patenkintas”, kaip įsiteikti vadovams. Ir man reikėjo būti labai atidžiai, atsargiai, nes kai kurie asmenys mane matė kaip vadovę, nes atvykau iš Vakarų Europos. Aš labiau norėjau dalintis savo patirtimi, o ne būti matoma vien tik kaip vadovė. Manau, jei vien tik asmuo nori įsiteikti kitam, daryti, kaip kitas tikisi, tai jis pameta pats save. O tai turi labai didelę įtaką komandiniam darbui, santykiams organizacijoje. Netgi plačiau žvelgiant tai turi įtakos ir bendravimui tarp praktikų ir valdžios institucijų (pavyzdžiui, praktikų kontaktai su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija);
- turiu socialinio darbo patirties dirbant bendruomenėje. Pastebėjau, jog istoriškai susiklostė taip, jog buvo gajus etikečių klijavimas: tu esi nenaudingas, į kai kuriuos asmenis žiūrima kaip į daiktus. Dar ir dabar pasitaiko atvejų, susijusių su etikečių klijavimu;
- atvykus į Lietuvą supratau, kad mano klausimai gąsdina lietuvius. Pamenu, kai atvykau į vieną organizaciją ir pradėjau klausti klausimų. Iki šiandien prisimenu organizacijos vadovės baimės pilnas akis ir tada pradėjau galvoti, kas vyksta, juk ji daro tiek daug įdomių dalykų. Dėl kokių priežasčių ji taip bijo? Pradėjau svarstyti dėl kokių priežasčių taip yra? Kas klausimuose gąsdina? Supratau, kad klausimų tradicija Lietuvoje ir Olandijoje skiriasi. Skiriasi požiūriai į klausimus. Tai mane labai sudomino. Tada aš pradėjau galvoti, o ką man reiškia klausti ir kai manęs klausia. Supratau, kad man klausimai yra informacijos gavimui, ryšių sudarymui tarp skirtingos informacijos, konteksto pamatymui. Jog galėtum klausti, turi jaustis ir būti laisvas. Man klausimai yra ne kontrolei ar bausmei. Lietuvoje kitaip, kadangi istoriškai lietuviai neturi kitos patirties. Kitaip tariant, mane domina klausimai, kurie neturi vieno aiškaus atsakymo. O socialiniame darbe ir yra erdvė klausti, ieškoti informacijos, nes negalime perskaityti kito asmens minčių;
- taip pat buvo labai keista, kai seminarų, supervizijų, konferencijų metu buvau vedama pietauti tik su organizatoriais ar vadovais. Man buvo įdomu pasikalbėti, pietauti su dalyviais, klientais.
- Kas motyvuoja Jus atvykti į Lietuvą?
Mane visada domino ir domina ilgesni procesai, o ne vienkartiniai seminarai, konferencijos ar susitikimai. Dėl šios priežasties vengiu vien tik skaityti paskaitas, kurios yra vienkartiniai įvykiai. Viena iš mano domėjimosi sričių yra komandinis darbas, kurį reikia patirti, o ne vien teoriškai apie jį kalbėti.
Motyvuoja atvykti, jog galiu kurti dialogą ir diskutuoti. Taip pat kalbėtis apie kylančias problemas praktikoje, vesti, moderuoti diskusijas ir tokiu būdu kurti saugumą, jog ne tik specialistai būtų išgirsti, bet ir klientai. Klausti specialistų ir klientų nuomonės. Taip pat diskusijų, supervizijų metu turiu galimybę sujungti teoriją ir praktiką, reflektuoti, dalintis savo patirtimi, išgirsti kitų patirtis. Kitas aspektas, kuris motyvuoja atvykti ir tęsti veiklas, yra bendras darbas su praktikais, kuris mažais žingsneliais veda pokyčių link.
Man įdomu analizuoti ką reiškia visuomenei klausimai, tai priverčia mąstyti, detaliau analizuoti ir gilintis. Būna įdomu, nustebina suvokus, kaip skirtingais būdais naudojami tie patys terminai Lietuvoje ir Olandijoje. Mane tai nustebina, domina. Kartais reikia energijos ir laiko, jog suprasčiau apie ką mes čia kalbame, diskutuojame ir viską sujungti su praktika. Tokiose situacijoje labai norėčiau mokėti skaityti lietuviškai.
- Kokias veiklas šiuo metu vykdote?
Šiuo metu vedu, moderuoju diskusijas, supervizijas komandoms, skatinu praktikus reflektuoti apie savo darbines patirtis. Kai esu Lietuvoje taip pat turiu reguliarius susitikimus su nevyriausybinių vaikų globos namų vadovais. Bendradarbiaujant su universitetu vyko tęstiniai seminarai socialiniams darbuotojams Skuode, Ventoje ir kituose miestuose. Bendradarbiaujant su socialinio darbo praktikais, Lietuvoje buvo parašyta knyga apie vadovadimą ir komandinį darbą. Aš imuosi rašyti, leisti leidinius tik pasikalbėjusi, padiskutavusi su praktikais, išgirdusi jų darbinius pavyzdžius, kadangi noriu įtraukti darbuotojų patirtis.
Pamenu, vieno iš susitikimo dalyvių reakciją, dėl ko mano vykdomos veiklos įdomios. Jis paminėjo, jog galima daug skaityti apie bendradarbiavimą, vadovavimą, tačiau reikia žinoti, kaip tas žinias pritaikyti darbe, kasdieninėje veikloje. Dėl mano turimos patirties Olandijoje dirbant didelėje organizacijoje, koncentruojantis į asmenų, turinčių negalią, integraciją į visuomenę, vadovavimo patirties, aš galėjau pasidalinti savo patirtimi su kitais specialistais Lietuvoje ir skatinti panaudoti patirtį kasdieninėje veikloje.
Man įdomu ir pokalbiai, analizė su klientu, kliento gebėjimas įvardinti tai, kas jam svarbu, kaip jis mato situaciją, o tai yra labai svarbu socialiniame darbe. Apibendrinus, vykdau veiklas su mažomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir keliomis didesnėmis organizacijomis, pavyzdžiui su “Vijos” socialinės globos namais, domiuosi Vaiko teisių apsaugos sistemos pokyčiais ir jų įgyvendinimu praktikoje.
Taip pat dalyvauju www.socdarbas.lt tinklapio veikloje. Po seminarų, kurie buvo vedami parašius knygą apie darbą su šeimomis, išaiškėjo socialinių darbuotojų poreikis diskusijų erdvei, patirties pasidalinimui. Manau, kad reikia erdvės, kurioje darbuotojai galėtų jaustis laisvai ir iš tikro nebijotų kalbėti, būti apkaltinti. Taip gimė idėja sukurti tinklapį, kuris būtųerdvė rašyti apie realybę, kad ir kokia ji būtų,nes socialinis darbas be klausimų klausimo, įvardijimo realybės yra niekas.
- Pasidalinkite trumpai, kaip pandemijos laikotarpiu palaikote veiklas Lietuvoje ir dėl kokių priežasčių Jums atrodo svarbu tęsti veiklas?
Kai paaiškėjo, kad nebegalėsiu atvykti į Lietuvą nei 2020 metais ir tikriausai ne pirmoje 2021 m. pusėje su praktikais Lietuvoje pradėjome susisiekti vaizdo skambučiais, kurie tapo labai įdomia alternatyva gyviems susitikimams ir atvėrė naujas galimybes. Beveik su visais praktikais ir veiklomis, su kuriais bendravau, reguliariai bendraujame vaizdo skambučiais ir toliau. Kai kurios veiklos ir kontaktai netgi suaktyvėjo ir reguliarius susitikimus turim kas kelias savaites. Tikiuosi, jog artimiausiu metu pavyks į kai kurias savo veiklas įtraukti daugiau praktikų iš Nyderlandų, kurie turi konkrečios patirties mūsų diskutuojamomis temomis. Tai gali būti labai įdomus vystymasis. Aš labai džiaugiuosi, jog naujo formato susitikimai leidžia tęsti diskusijas ir sekti kas vyksta Lietuvos socialiniame darbe. Pandemijos pradžioje maniau, kad tarp manęs ir Lietuvos, veiklų atsiras didelis atotrūkis. Bet realybė parodė visai ką kita.
2002/2021 vykstantis susitikimas
- Dėl ko Jums atrodo Jūsų vykdomos veiklos svarbios ir ką duoda socialiniam darbui/ specialistams Lietuvoje?
Jau kelis dalykus kas labai svarbu socialiniam darbui minėjau. Man visada svarbu kalbėti apie realybę ir įvardinti, kas vyksta socialiniame darbe. Socialinis darbas padeda asmenims, kurie kartais yra už visuomenės ribų. Tačiau tie žmonės taip pat yra visuomenės dalis. Pastebėjau, kad vyksta pokyčiai lietuvių suvokime. Manau svarbios veiklos dar ir dėl to, kad nei aš, nei kiti nežino sprendimo, bet jo ieškome kartu. Įdomiau kartu ieškoti sprendimo nei tik sulaukti pasakymo, kaip kažką padaryti, įgyvendinti.
Bekalbant, diskutuojant galima sujungti, ieškoti ryšio tarp kelių temų ir taip atsiranda platesnis vaizdas, matymas. Dar svarbu, kad susitikimuose, kuriuos moderuoju ne tik aš, bet ir lietuvių specialistai turi erdvę, galimybę dalintis savo patirtimi, kalbėti apie praktiką ir realybę.
Galvodama apie socialinį darbą ir specialistus Lietuvoje supratau, kad vieni jų laukia labai konkrečių atsakymų, receptų. Kai jų negauna pastebiu, kad pasimeta, pradeda pykti. Tačiau kiti lieka susidomėję, jiems patinka mano darbo, diskusijos metodai. Praktikams svarbu žinoti ir išgirsti, kad tikras darbas ir pokyčiai vyksta praktikoje. Taigi per savo veiklas stengiuosi, kad praktikai gautų šią žinutę.
Reiktų nepamiršti ir politikos formavimo. Labai svarbu kaip kuriami teisės aktai, taisyklės. Ir mane visada domino ir iki šiol domina, kaip praktikai gali daryti įtaką įstatymo kūrimui. Manau, kad Lietuvoje politikos formavime, įstatymų kūrime trūksta praktikų. Pamenu seminarus, paremtus viena iš knygų, kuriuose dalyvavo ir atstovai iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Šie seminarai buvo žingsnis, padėjęs užmegzti dialogą tarp ministerijos ir socialinio darbo praktikų.
Kitas aspektas yra balanso ieškojimas tarp kliento ir socialinio darbuotojo. Kartais atrodo, kad klientas gauna tiek daug galios, jog darbuotojo nebesimato. Žinoma, turim išklausyti ir išgirsti klientus, tačiau ne jų vienų yra tiesa. Kad būtų išlaikomas balansas reikia tikro dialogo, nebijoti klausti klausimų, analizuoti, neturėti išankstinės nuomonės. Norisi skleisti žinią, jog ne viskas yra vien kliento teisės.
- Žinau, kad dažniausiai už savo darbus, konsultacijas negaunate atlygio. Papasakokite plačiau kodėl nusprendėte nemokamai konsultuoti?
Nesinaudoju projektais, fondais, nes užimtų labai daug laiko administravimas. Džiaugiuosi, kad galiu nepriklausyti jokiam projektui ir naudotis laisve.
Kitas aspektas, dėl kurio jaučiuosi laisvai ir įsijungiu į man įdomias veiklas tas, jog aš “neatvežu” finansų, pinigų. Ne taip kaip projektinės veiklos, fondai.
Pamenu, kai viena organizacija su kuria dirbau turėjo nuspręsti ar tęsti su manimi veiklas, padengiant dalį mano kelionės išlaidų į Lietuvą ar samdytis darbuotoją. Tada pagalvojau, kam versti žmones rinktis tarp jiems labai svarbių dviejų dalykų. Man pinigų reikia tik tiek, kad galėčiau pragyventi, nesu pinigų vergė, jau gaunu pensiją. Todėl nusprendžiau neatlygintinai tęsti veiklas, kurios man įdomios.
Trumpai tariant vykdau veiklas dėl to, kad galiu naudotis savo laisve ir daryti tai, kas įdomu man ir asmenims su kuriais bendradarbiauju. Aš gaunu labai daug patirties, įžvalgų bei prasiplečia mano žinios .
- Kaip Jums atrodo, kaip vystėsi socialinio darbo sfera Lietuvoje nuo Jūsų pirmojo vizito iki šių dienų?
Labai sudėtingas klausimas...Pastebėjau, kad yra daug puikių dalykų, tobulėjimo, bet matau, kad yra ir dalykai, kurie stringa.
Pasikeitė į teigiamą pusę tai, jog kuriasi, atsiranda naujos iniciatyvos, tokios kaip savarankiškumo būstai. Išskirčiau ir tai, jog keičiasi specialistų požiūris į klientą, klientai yra įtraukiami į procesus, kuriamas dialogas su jais.
Taip pat kuriasi specialistų grupės, kurios geba diskutuoti kartu, analizuoti, kartu ieškoti problemos sprendimų būdų, analizuoja ir ieško, ko tikrai reikia klientui, dalinasi savo patirtimi.
Pasikartosiu jog socialinis darbas yra visuomenės dalis. Pastebėjau tai, jog kartais taisyklės tampa svarbiau už klientą, nes atrodo, kad kai kurie specialistai atlieka darbą “pagal raidę”, taisykles, bet neatsižvelgia į kliento poreikius, situaciją. Klientas yra pametamas, lyg pamirštama, jog jam reikia pagalbos ir palaikymo. Rezultatas būna ne itin teigiamas, kadangi atrodo, kad dirbamas “socialinis darbas”, nors tai tikrai nėra socialinis darbas.
Prie neigiamų pavyzdžių galėčiau priskirti ir susitikimų, susirinkimų vedimą ir vadovavimą. Diskusijų vadovas, moderatorius visiems dalyviams turėtų suteikti saugumo jausmą. Deja, bet vis dar sutinku asmenų, kurie šioje srityje apsimeta, kad gebą moderuoti susitikimus, tačiau iš tikro yra labai pasimetę.
Vesti susitikimą reiškia, jog reikia susitikimo dalyvius kviesti dialogui apie bendras problemas ar iššūkius. Išankstinės sąlygos sėkmingam susirinkimui yra domėjimasis vienas kito turima patirtimi, nuomonėmis, idėjomis, klausimų uždavimas ir gebėjimas išgirsti kitokias nuomones. Tai skamba labai paprastai, bet iš tikro nėra taip paprasta. Pamenu, kažkas man pasakė, jog turėjo išmokti, kad ne visi galvoja taip pat kaip ji! Taip pat dažnai girdėdavau, jog asmuo įvardijantis problemas yra laikomas problemų kėlėju!
Viena pusė - vesti susirinkimus, susitikimus, kita pusė yra dalyvavimas susitikimuose. Susirinkimų vedimas ir dalyvavimas juose yra abipusis reiškinys ir priklauso vienas nuo kito. Kai kurie susirinkimo dalyviai gali nuolatos kalbėti, išnaudodamivisą susitikimo laiką ar tuoj pat pasakyti savo sprendimus net neišgirdę ar nesuvokę, jog tuo metu analizuojama pati problema. Žingsnis, kuris reikalingas prieš ieškant problemos sprendimų būdų. Mes niekada negalėsime ieškoti relių sprendimo būdų, jei nepasinaudosime laisve įvardinti problemas. Rasti tinkamą sprendimą dažnai yra sudėtingiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai užima laiko, gali prireikti kelių susitikimų, kadangi sprendimo priėmimo procesas apima daug mažų žingsnelių ir linijos laikymosi!
Kiti dalyviai gali nekalbėti ir galvoti, jog jų patirtis ar idėjos yra nevertos pasidalinimo, išsakymo garsiai ar galbūt jas pasakyti yra per rizikinga, bet kokiu atveju, bet kuris iš išvardintų variantų blokuoja dialogą! Kartais dalyviai kalba tik su šalia jo sėdinčiu asmeniu. Tai gali mane labai trikdyti! Labai dažnai susitikimu metu man tenka sakyti: “Prašau pasidalinkite savo pastebėjimais su visais. Tai ką pasakėte šalia esančiam žmogui gali būti įdomu ir mums visiems” Kai moderuoju susitikimus, stengiuosi stebėti visus dalyvius bei pakviesti visus kalbėti/ pasisakyti, toks švelnus abipusis kalbėjimas atrodo kuklus, tačiau patraukiantis dėmesį.
Norint sukurti saugią ir kviečiančią kalbėtis atmosferą reikia aiškiai sutarti dėl turimo laiko ir laikytis susitarimo. Ne mažiau svarbu žinoti, kas dalyvauja susitikime; aiškiai įvardinti susitikimo temą, problemą ar iššūkius; suprasti, ko siekiame; skirti laiko pasiruošimui ir refleksijai. Ir žinoma nepamiršti aiškiai sutarti, kokie bus kiti žingsniai!
Man socialinis darbas susijęs su asmenimis. Taigi svarbu priimti kitą žmogų rimtai. Pastebiu, kad kai kurie asmenys vis dar neturi tam įpročio arba nori priimti kitą žmogų rimtai, bet kažkurioje vietoje jiems sunku. Pastebėjau, kad Lietuvoje labai sudėtinga įvardinti realybę, nes tuoj pat pradedam ieškoti klaidų ir kaltininkų. Nesakau, kad žmonės šioje vietoje nesistengia pakeisti situacijos, tačiau jei pati sistema daugiau koncentruoja į kontrolės mechanizmus tai specialistams labai sunku. Labai sunku priimti ir suvokti, jog kiti asmenys gali turėti visai kitokią viziją, matymą į tą patį dalyką nei tu pats.
Lietuvoje matau daugiau vyrauja tendencija “juoda arba balta”. Pavyzdžiui, kalbant apie kliento savarankiškumą. Jei klientas savarankiškas, atrodo, kad jam daugiau nereikia jokios pagalbos ir jis paliekamas vienas. Arba įvardijamas, kaip nesavarankiškas ir tuomet už klientą sugalvojama sprendimo būdai ir jam pasakoma, kaip jis “turėtų elgtis”, ką, kada ir kaip turėtų padaryti. O gyvenime juk nėra vien juoda arba balta, jame yra daug spalvų ir atspalvių.
Norėčiau pabrėžti, kad yra labai daug žmonių, specialistų, kurie atsidavę darbui ir tikrai nori padėti asmenims, kurie yra bėdoje. Tačiau tokie specialistai yra neparankūs ir dažnai būna kaltinami, nes ne visada dirba tik “pagal raidę”, kažkaip “neįtelpa į sistemos” rėmus. Tokie specialistai yra labai stiprūs, nes dažnai gali būti kaltinami vadovų, politikos formuotojų. Jei taip atsitinka tai labai nustembu ir man tai kelia pyktį.
- Ir kokius pagrindinius skirtumus matote tarp Lietuvos ir Nyderlandų socialinių darbuotojo mentaliteto/ vertybinių aspektų?
Tiek Lietuvoje, tiek Nyderlanduose nėra didelių skirtumų tarp kliento problemų. Nes visur gyvena žmonės ir susiduria su problemomis, pavyzdžiui autizmo sutrikimą turintys vaikai, negalią turintys asmenys ar skurde esantys žmonės ir panašiai. Galėčiau paminėti keletą aspektų:
- Nyderlanduose įprasta įvardinti temas, darbuotojai nėra kaltinami, jei klientas neišsprendžia problemų. Mes vertiname ir laikoma stiprybe, kai darbuotojas įvardija problemas, Lietuvoje tai dažnai laikoma silpnybe ir tikimasi, jog darbuotojas viską žinos. Vyrauja tendencija kaltinti ir visada ieškoti/rasti kaltuosius. Nyderlanduose pasitaiko atvejų, kai ieškomi kaltieji, bet palyginus su Lietuvos sistema ši tendencija nėra labai ryški. Kai nesijaučiame laisvi įvardinti problemas/ kalbėti apie realybę negalime ieškoti sprendimo būdų/ galimybių tobulinimui.
- Pas mus visos organizacijos yra nevyriausybinės ir nepriklausomos. Taigi mūsų specialistai turi daugiau patirties ir praktikos komunikuodami su politikos formuotojais. Lietuvoje teko girdėti, jog savivaldybės lygmenyje, politikos formuotojai yra ir organizacijos įkūrėjai, vadovai.
- Mūsų skirtingos patirtys susirinkimų vedime, moderavime, dalyvavime įvairiose tarybose. Nyderlanduose ruošiant socialinius darbuotojus, jų studijų metais labai daug dėmesio skiriama dialogo kūrimui, susirinkimų vedimui, moderavimui. Galbūt netgi per daug.
- Nyderlanduose socialiniai darbuotojai labiau įtraukia kliento patirtis ir jas panaudoja projektuose, komunikacijai su kitų sričių specialistais (pvz., policijos pareigūnais). Vertinamos skirtingos nuomonės.
- Prisimenu savo patirtį, kai dirbau socialine darbuotoja. Klientai mane labai daug ko išmokė. Ypatingai kai prasidėjo asmenų, turinčių negalią, integracija į visuomenę. Kai klientas priimamas rimtai, tuomet socialiniai darbuotojai susiduria su daugiau iššūkių. Pamenu, mano paauglys klientas, turintis fizinę negalią ir kalbėjimo sunkumų norėjo nuvykti savarankiškai į kiną. Aš tuomet pasimečiau, galvojau, juk tavęs aplinkiniai nesupras, kas gali atsitikti jam? Tada suvokiau, jog galiu sureaguoti keliais būdais. Galiu pasakyti “ne, negali vykti. Tu gauni reabilitaciją, yra taisyklės ir t.t.”. Arba galiu jam leisti vykti ir įvardinti, kokius sunkumus aš matau ir perklausti, ar jis tai suvokia. Pavyzdžiui įvardinau, kad jo gali nesuprasti aplinkiniai dėl jo kalbėjimo būdo. Taigi iššūkis yra “nenumušti ūpo” klientui, bet priimti jį rimtai parodant realybę, išgirsti jo poreikius ir susikurti strategijas. Leisti jam bandyti ir kitą kartą susitikus perklausti, kaip sekėsi. Trumpai tariant, kurti dialogą su klientu, išgirsti juos ir leisti patiems susikurti savo veikimo strategiją bei parodyti situaciją iš kitos pusės (pvz., išsakyti, kas tave neramina kaip specialistą, kur matai kaip specialistas sunkumus). Ne tik socialinio darbo sferoje, bet ir kitose sferose - kuo daugiau asmenys turintys negalią suvokia realybę, tuo daugiau gali padaryti. Ir toks požiūris Lietuvoje yra pradedamas įgyvendinti, tačiau tam reikia daugiau laiko ir praktikos.
- Galbūt jau per daug tų skirtumų įžvelgiu, bet galiu pasidalinti dar vienu. Kai atsiranda problemos, kyla klausimas - kas gina socialinius darbuotojus? Manau, jei klientai gauna visą galią ar situacija matoma tik iš vienos pusės, galimi kliento piktnaudžiavimo atvejai, skiriama mažiau dėmesio, laiko diskusijoms kartu ir mažų žingsnelių sudarymui, kurie vestų pokyčių link.
- Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį, kai yra pritaikoma kitų šalių patirtis, darbo modeliai?
Būkite atsargūs aklai, “nuo- iki” kopijuodami kitų šalių patirtis. Pirmiausia, reikia suvokti kontekstą, turinį. Ne visada tam skiriama pakankamai laiko ir dėmesio. Kartais pastebiu tam tikrus modelius, taisykles Lietuvoje ir atpažįstu iš kur jie paimti. Tačiau jie paimti visiškai iš konteksto, nematant viso turinio/ sistemos ir veikia netinkamai ar ne taip kaip tikėtasi.
Patarčiau skirti laiko analizei ir modelio suvokimui, kadangi darbo metodai/ modelis turi savo istoriją ir priežastis dėl ko jis taip sukurtas. Reikia mokytis apie darbo metodus/ modelį ir neskubėti kopijuoti. Nes tikrai iš kitų modelių patirties galima nemažai pasimokyti.
Pastebėjau, kad Lietuvoje pritaikant kitų šalių darbo patirtį, diegiant modelį ar vykdant pokyčius nėra skiriamas žmogus, kuris palaikytų liniją, sektų žingsnius, planuotų, įvardintų, kas neaišku. Reikia skirti laiko refleksijai, informacijos rinkimui ir analizei. Taip pat siūlyčiau pagalvoti, ko iš tikro reikia ir dėl kokių priežasčių renkamės modelį/ darbo metodą bei kokių įgūdžių reikės pritaikant kitų šalių patirtis, darbo metodus. Trumpai tariant, siūlau neskubėti greitai pritaikyti modelį; suvokti dėl kokių priežasčių tame modelyje dirbama taip kaip dirbama bei nepamiršti modelio istorijos, bei savo istorijos/ kultūros.
- Kuo skiriasi vadovavimo kultūra Lietuvoje ir Olandijoje?
Jau keletą dalykų minėjau kituose klausimuose. Trumpai tariant reiktų pagalvoti, kaip mokomės vieni iš kitų, kaip gebame dalintis patirtimi ir kokia tradicija vyrauja užduodant klausimus, kaip prisiimami vaidmenys moderuojant susirinkimus, koks susitikimo, diskusijos ar veiklos tikslas, atgalinio ryšio suteikimas. Reiktų nepamiršti, kad neigiamas atgalinis ryšys nėra blogas atgalinis ryšys. Nesakau, kad Olandijoje viskas vyksta tobulai. Noriu pasakyti, kad mes turim ilgesnes tradicijas ir daugiau patirties atvirai užduodant klausimus, moderuojant susirinkimus, įsivardinant tikslus.
Manau, vadovai turėtų daugiau skirti laiko procesų vedimui ir suvokti, jog kiti kolegos turi darbų, savo užduočių. Skiriant užduotis reiktų pagalvoti apie realistiškus terminus. Klausantis daugelio darbuotojų patirčių to pasigendu Lietuvoje. Žinoma dalyvavimas komandoje priklauso ne tik nuo vadovų, bet ir nuo kitų kolegų norų, galimybių, suvokimo, vaidmenų prisiėmimo ir įsitraukimo. Komandos nariams ne visada lengva įsijungti į organizaciją, priimamus sprendimus, atvirai dalyvauti diskusijose, jei organizacijoje yra griežta hierarchija ar vyrauja vadovavimo tradicija “iš viršaus į apačią”.
Dar noriu pasakyti, kad organizacijos vadovas dirba organizacijai, o ne sau pačiam. Turiu omenyje, kad su savo kolegomis, organizacijos nariais nesielgia kaip su objektais ir neturėtų visada nurodyti, kas ką turi daryti. Kitaip tariant palaikyti, tam tikrą struktūrą ir ne vien tik vadovautis emocijomis.
- Kokias pastebite etines dilemas socialiniame darbe Lietuvoje?
Pirmiausia, ką pastebėjau - visi susiduriame su tuo, kaip sukurti vaikams saugumą, bet nedaryti už klientą. Kaip sukurti saugią erdvę klientams klysti, leisti bandyti ir atrasti savo veikimo/ problemų sprendimo būdus. Kita dilema, manau, susijusi su laisve ir kaip ją suprantame, priimame. Laisvė nėra tai, jog gali daryti ką nori. Taigi kyla dilema, kaip sukurti ribas, bet leisti kitam ir sau pačiam jaustis laisvai ir saugiai. Manau šie du dalykai yra visame pasaulyje.
Kitas pastebėjimas apie teisės aktus ir įvairias taisykles, kurie sukuria struktūrą, duoda tam tikrus rėmus, ribas. Dilema kyla tame, kaip išlaikyti ribas, įgyvendinti teisės aktus ir jaustis laisvai, turėti galimybę veikti. Kaip jau minėjau, teisės aktai socialiniame darbe nėra esminis dalykas.
Kitą dalyką išskirčiau, tai kaip skirti tinkamą dėmesį darbuotojo ir kliento poreikiams ir norams. Jei kalbėsime, apie asmenis, turinčius negalią, tai jie nėra vien tik jų negalia. Taip, jiems reikia pagalbos, bet nereiškia, kad aplinkiniai ir/ specialistai turi viską padaryti už juos arba laikytis kito kraštutinumo nieko nedaryti ir taip jiems nepadėti. Reikia išmokti gyventi su negalia ir tame surasti stipriąsias asmens puses. Dažnai socialiniai darbuotojai matomi taip, kad jie “turi pataisyti” klientus. Bet tikrasis socialinis darbas yra tas, jog socialiniai darbuotojai turi dirbti su asmenimis, kurie patiria sunkumus, o ne vien stengtis juos “pataisyti” ar “padaryti normaliais”.
Reikia priimti žmogų toks, koks jis/ ji yra, bandyti jį suprasti, kartais suvokti ir įvardinti sau, jog aš negaliu jo/jos suprasti.
- Kokie filosofai/mąstytojai ir jų veikalai jus įkvepia praktiniam darbui?
Man patinka Hannah Arendt (1993), kuri rašė apie totalitarizmą, apie sistemą ir patiriamus sunkumus. Kai skaitau man visada įdomu, kaip įveikti kliūtis, sunkumus, ne tik atrasti kas yra “gerai”, o kas yra “blogai”. Kitas filosofas yra Emanuel Levinas.
Paulo Freire darė įtaką mano požiūriui. Kalbėdama suvokiau, kad dar skaičiau nemažai Isaiah Berlin kūrybos. Ji nemažai rašė apie skirtingas laisvės formas. Taip pat Erich Fromm kūrinius skaitau.
Čekų autorius Václav Havel, kuris rašė apie tai, ką reiškia gyventi laisvėje. Kitas Olandų autorius ir žurnalistas (Frank Westerman, Ingenieurs van de Ziel) gyveno tam tikrą laiko tarpą Maskvoje ir rašo apie žmonių patirtis. Yra ir lietuviškų knygų, apie kurias esu girdėjusi ir man jos įdomios, tačiau negaliu jų skaityti.
Jei turite klausimų Lies G. van Weezel, juos galite užduoti po šiuo tekstu parašydami komentarą. Susisieksime su socialinio darbo eksperte ir stengsimės atsakyti į Jums rūpimus klausimus, pastebėjimus.
L. G. van Weezel
Gintarė Urbonienė
