Dabar, kai dauguma socialinės globos centro „Vija“ gyventojų ir darbuotojų pasiskiepijo nuo Covid19 ligos, kai antrasis karantinas jau po truputį traukiasi, noriu pasidalinti savo ir kolegų iš socialinės globos centro „Vija“ patirtimi, kai 2020 metų pavasarį mus kiek netikėtai „ištiko“ karantinas. Dirbu stacionariuose globos namuose, kuriuose gyvenantys intelekto ir/ar psichosocialinę negalią turintys vaikai ir suaugę asmenys, pandemijos kontekste labiau pažeidžiami ne tik dėl sveikatos būklės, bet ir dėl gyvenimo didelėse grupėse. Didelė tikimybė, kad užsikrėtus koronavirusu bent vienam iš asmenų, tarkime darbuotojui, apie 20-30 asmenų atsiduria rizikoje, kaip turėję didesnės ar mažesnės rizikos kontaktą. Ir nors įvairios valstybės institucijos jau pandemijos pradžioje kalbėjo kaip imsis veiksmų, kad padėtų apsaugoti globos namus krizės COVID-19 metu, įskaitant patarimų teikimą, medicinos pagalbos stiprinimą, pastangas užkirsti kelią viruso plitimui ir sumažinti infekciją, gyventojų ir darbuotojų tyrimus ir kitas palaikomąsias priemones, realybėje situacija buvo kiek kitokia. Visa su Covid19 ligos suvaldymu susijusi atsakomybė buvo „permesta“ įstaigoms – krūva LR Sveikatos apsaugos ministro - Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimų, kuriuos reikėjo pritaikyti globos namų veikloje. Tačiau kaip tai padaryti galvokite, spręskite ir užtikrinkite patys.
Pirmasis karantino iššūkis – komunikacija
Pirmojo karantino metu informacija, apie pasikeitusią situaciją ir priimtus naujus sprendimus, rekomendacijas ar tvarkas, globos namus pasiekdavo jau pavėlavusi – iš ryto gautas dokumentas, jau turėjo būti pradėtas įgyvendinti vakar. Tai vienareikšmiškai kėlė įtampą visų pareigybių darbuotojams, nes visą pasikeitusią informaciją reikėjo iškomunikuoti skirtinguose padaliniuose ir skirtingo lygmens pareigose dirbantiems darbuotojams. Dažnu atveju, dalis informacijos kartodavosi, netgi būdavo prieštaringa (su skirtingomis interpretacijomis) skirtingose tvarkose ir nutarimuose,kai kurie reikalavimai iš viso absurdiški ir praktikoje sunkiai įgyvendinami. Pavyzdžiui, rekomenduojama iš centralizuoto maitinimo organizavimo valgykloje pereiti prie individualaus gyventojų valgymo, atskiruose kambariuose arba bent jau grupių virtuvėlėse. Viskas logiška, tikrai būtų puiki prevencijos viruso plitimui globos namuose priemonė, tačiau sunkiai arba kai kuriais atvejai net ir visiškai neįgyvendinama. Pirma – ne visose grupėse yra virtuvėlės, nes pastatas senas, jį projektuojant greičiausiai buvo visai kitokie socialinės globos namams skirti normatyvai ir tam tikros patalpos tiesiog nenumatytos. Ir antra - asmenys, turintys intelekto ir/ar psichosocialinį sutrikimą, neretai labai sudėtingai priima bet kokius jiems įprastų gyvenimo sąlygų pakeitimus. Įprastomis sąlygomis pokyčiui būna ruošiamasi tam tikrą laiką, pratinant klientą prie pasikeitusių aplinkybių, dienos rėžimo pasikeitimo. O čia viskas turėjo vykti labai greitai.
Informacija būdavo atsiunčiama ne tik darbo metu, tačiau nepaisant to, reaguoti į tai reikėjo nedelsiant. Todėl administracijos iniciatyva, buvo sukurta globos namų darbuotojų grupė Facebook platformoje, kad komunikacija vyktų sklandžiau. Buvo siekiama, kad informaciją apie situaciją globos namuose darbuotojai gautų tiesiogiai, o ne „iš lūpų į lūpas“. Komunikacija dideliuose darbuotojų kolektyvuose dažniausiai būna silpnoji vieta. Tiek administracijoje dirbančiųjų, tiek mano pačios patirtis rodo, kad komunikacija karantino metu tapo sudėtingu iššūkiu, nes ir taip silpną vietą, dar labiau susilpnino draudimai susitikti su kolegomis ir gyvai aptarti gautą informaciją ir dėl susidariusią situaciją. Neretai pasitaikė, kad žmonės, gavę surašytą tekstą, jam „uždėdavo“ savo emocinį atspalvį ir su tuo uždėtu atspalviu skleisdavo informaciją platesnei darbuotojų grupei ir klientams. Tai kėlė įtampą darbuotojų tarpe, pradėjome bijoti susitikti vienas kitą koridoriuje, bijojome, kad kažkas iš dirbančių kartu nesusirgtų Covid19 liga ir neužkrėstų gyventojų, nes tada „mus uždarys globos namuose 14 dienų ir negalėsime grįžti namo pas šeimą“. Tokios mintys kilo, nes kažkas taip suprato ir plačiau „iškomunikavo“ izoliavimosi, turėjus kontaktą su užsikrėtusiuoju koronavirusu, tvarką. Nemažai nerimo kėlė ir žiniasklaidos skleidžiama informacija. Ypatingai pirmojo karantino metu, kai tiesiog ore tvyrojo daug nežinomybės apie koronavirusą, nebuvo jokių konkretesnių gairių, kaip čia viskas vyks toliau, buvo daug gąsdinančios informacijos. Pavyzdžiui aš gerai pamenu, kaip atėjus į darbą, iš kartu dirbusių kolegų sužinojau, kad kažkur Europoje, senyvo amžiaus asmenų globos namuose, sužinoję, kad dalis ten gyvenančių asmenų yra užsikrėtę COVID19 liga, pabėgo visi darbuotojai ir paliko ten gyvenančius senyvo amžiaus žmones vienus. Arba, žiūrėdama vakaro žinias vis girdėdavau informaciją, koks didelis mirtingumo procentas, sergant COVID19 liga. Buvo girdima kaip visas pasaulis „užsidaro“, nes nėra būdų suvaldyti šį virusą.
Antrasis iššūkis - apsirūpinimas asmens apsaugos priemonėmis
Mūsų globos namuose, kaip prevencija ligai plisti, pirmiausiai buvo įvestas asmens apsaugos priemonių dėvėjimas, rankų ir patalpų dezinfekavimas. Asmens apsaugos priemones (veido kaukes, pirštines, skydelius) iš pradžių privalėjome dėvėti esant kontaktui su klientais. Situacijos nelengvino tai, jog kaukes dėvėti reikėjo, tačiau globos namai jų neturėjo, o įsigyti rinkoje galimybių beveik nebuvo – medicininių kaukių stygius buvo juntamas visoje Lietuvoje. Buvo mestos pajėgos patiems (globos namuose esančioje siuvykloje) pasisiūti jas iš turimų audinių. Aišku, pradžioje jų nebuvo tiek, kad patenkinti daugiau nei 200 darbuotojų poreikiui. Čia į pagalbą atskubėjo įvairios iniciatyvinės grupės, kurios padovanojo mums ir audinių kaukių siuvimui, ir jau pasiūtų medžiaginių kaukių. Taigi kurį laiką turėjome po vieną ar kelias medžiagines daugkartinio naudojimo kaukes, jas darbo dienos metu skalbdavome darbo vietoje ir su lygintuvais džiovindavome. Vėliau situacija gerėjo, Lietuvos rinkoje atsirado galimybė įsigyti medicininių kaukių, mūsų globos namus parėmė iniciatyvinės grupės ir asmenys, padovanoję taip trūkstamų asmens apsaugos priemonių. Juokingai atrodydavo žiniasklaidoje rodomi, nepatenkintų kaukių dėvėjimu, žmonių komentarai, kaip jiems trukdo kvėpuoti ir netgi dusina kaukės, kurias užsideda tik eidami į parduotuvę apsipirkti. Tuo tarpu mes jas privalėjome nešioti nuolat 8, o kai kurie darbuotojai ir 12 valandų. Nuo dažno patalpų ir rankų dezinfekavimo prasidėjo alerginės reakcijos, odos pažeidimai. Todėl pavienės darbuotojų grupės priėmė sprendimus dažniau plauti rankas su šiltu vandeniu ir muilu, vietoje dezinfekcinės rankų priemonės. Apriboti kontaktai, tiek globos namų viduje, tiek su „išoriniu pasauliu“ pakeitė ir darbo planavimą. Pirmojo karantino metu buvo visiškai uždarytos poliklinikos, bet koks rimtesnis kliento sveikatos sutrikimas atrodė pats didžiausias siaubas, nes tai reiškė tik vieną – važiavimą į ligoninę, kur „siaučia“ koronavirusas. Aišku, dabar šaržuoju, tačiau tuo metu jautėmės būtent taip. Parvežtą iš priėmimo skyriaus klientą iškart tapatino su užsikrėtusiu koronavirusu ir keliantį pavojų aplinkiniams. Pagal LR Sveikatos apsaugos ministro - Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo rekomendacijas, tokie asmenys turėjo būti izoliuoti nuo kartu gyvenančių 14 dienų. Vadiname „izoliatoriuje“ dėl saugumo turėjo dirbti atskiros darbuotojų komandos, vilkinčios specialų asmens apsaugos priemonių komplektą ir rizikuojančios užsikrėsti koronavirusu. Todėl norinčių dirbti tokiomis sąlygomis labai trūko. Ir visgi jų buvo, nes esant krizinei situacijai žmonės geba mobilizuotis, priimti iššūkius ir palaikyti vienas kitą. Taip pat ir jausdami pavojų, ne visi ima panikuoti ir „neria į krūmus“. Atslūgus pirminiam šokui dėl pasikeitusios situacijos pamatai, kad tavo atsakomybės niekur nedingo ir pasaulis nenustoja suktis ištarus „CORONA“. Dirbantiems tiek globos namuose, tiek bendruomeniniuose vaikų globos namuose, kaip ir anksčiau teko eiti apsipirkti į parduotuvę maisto produktų, higienos ir buities reikmenų, stovėti „pavojingose“ eilėse, tad nuolatiniai kontaktai buvo neišvengiami.
Išryškėjo ir taip vadinamų kurioziškų sprendimų pasekmės. Pavyzdžiui, supratome, kad visiškai neįmanomas dalykas yra uždėti, autizmo spektro sutrikimą turinčiam vaikui ar suaugusiam asmeniui, apsauginę kaukę (vieni tik uždėjus nusiplėšia, kiti pradeda rėkti, bando ją kramtyti, dar kiti išvis krenta ant žemės). Sekantis įdomesnis sprendimas – vaikams su specialiaisiais ugdymo poreikiais taip pat įvestas nuotolinis mokymas. Pasitaikė pedagogų atsiųstų užduočių, kurios visiškai neatitiko vaiko gabumų. Pavyzdžiui rašyti raides, nors vaikas vos geba manipuliuoti rašymo priemone ir tik su darbuotojo pagalba pavyksta nubrėžti liniją. Arba žiūrėti filmuką ar klausytis paukščių čiulbėjimo vaikui, kuris koncentruoja dėmesį daugiausiai 10-15s. Išėjimas į lauką pirmojo karantino metu daliai klientų buvo utopija, nes visur privaloma buvo dėvėti veido kaukes, o užsidėti jos nenori. Tik vėliau panaikino prievolę visiems dėvėti veido kaukę lauke, o vasaros pabaigoje sulaukėme ir neįgaliesiems pritaikytos išimties dėl kaukių dėvėjimo. Galbūt kažkam tai menkniekis, tačiau mūsų klientams, tai galimybė antrojo karantino metu vaikščioti lauke ir lankytis poliklinikose.
„Uždarė“ norėdami apsaugoti. Ar tikrai padarė viską?
Pavasarį, pirmojo karantino metu, pasikeitusi situacija dėl pandemijos, lėmė visišką gyventojų lankymo ir svečiavimosi pas globėjus uždraudimą. Kažkurį laiką karantino pradžioje nebuvo galima netgi perduoti daiktų ar maisto produktų (vėliau ši nuostata sušvelnėjo ir daiktai bei maisto produktai nebebuvo draudžiami). Mano asmeninė patirtis šiuo klausimu labiau teigiama nei neigiama – beveik visi klientų, su kuriais dirbu, artimieji buvo labai supratingi. Bendravime buvo jaučiamas nusivylimas dėl tokių pasikeitusių sąlygų, nerimas dėl sveikatos ir ateities, tačiau asmeniniai pokalbiai su kiekvienu iš jų padėjo suvaldyti situaciją ir nepasiduoti panikai. Sudėtingiau buvo su globėjais, kurie dažnai pasiimdavo savo globotinius pasisvečiuoti į namus. Įvedus pirmąjį karantiną išvykti iš globos namų buvo visiškai uždrausta. Dalis globėjų su tuo sutiko, kita dalis kovojo su ribojimais, netgi skundėsi ministerijai, motyvuodami, kad nepaliks savo globotinių globos namuose ilgesniam laikui. Deja, kurį laiką tęsis karantinas nežinojo niekas. Ir ta nežinia kėlė paniką. Globos namų vadovybė, atsižvelgdama į globėjų išsakytus pageidavimus, sudarė globėjams galimybę pasiimti savo globotinius į namus ir ten saugioje aplinkoje išbūti karantino laikotarpį, taip sumažinant riziką užsikrėsti koronavirusu globos namuose. Deja, tokia galimybe pasinaudojo mažuma globėjų, didžioji dalis gyventojų ir toliau leido laiką globos namuose, visiškai atskirti nuo savo artimųjų. Tuo tarpu rudenį, prieš prasidedant antrajam karantinui, mus pasiekė kurioziškas LR Sveikatos apsaugos ministro – Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimas, visiškai uždraudęs gyventojų lankymą, tačiau palikęs degti žalią šviesą globos namų gyventojų svečiavimuisi pas globėjus. O tai reiškia, kad už pandemijos suvaldymą atsakingiems politikams, kaip riziką keliantis veiksnys, atrodo kontaktas su asmeniu atskiroje patalpoje, iki 15 minučių trukmės ir dėvint asmens apsaugos priemones. Ir jie nemato rizikos, kai asmuo, kartu su globėju, kartą per savaitę važiuoja mieste viešuoju transportu, praleidžia pas globėją 2-3 dienas ir grįžta atgal į globos namus, tuo pačiu būdu kaip ir išvyko. Kaip būtų reikėję išspręsti tokią situaciją, apginant kartu su tokiu „migruojančiu“ asmeniu gyvenančius kitus savo klientus, aš nežinau, bet viską išsprendė atsitiktinumas. Praėjus savaitei nuo antrojo karantino paskelbimo, nelaimingo atsitikimo metu, minėtas asmuo patyrė nesunkią kojos traumą ir jo globėjas nusprendė gydytis namuose, nes buvo rekomenduojamas koją tausojantis rėžimas. Taip netikėtai išsisprendė nerimą dėl migracijos iš/į globos namus kėlusi situacija. Visgi didžiausią globėjų nepasitenkinimo dozę, kilusią dėl įvairių su pandemija susijusių ribojimų ir pakeitimų, sugėrė darbuotojai, kurie ir patys tuo metu ieškojo būdų, kaip susitaikyti ir išgyventi tą laikotarpį.
Kaip mes reagavome į besikeičiančią situaciją?
Daliai darbuotojų buvo kilusi laikina panika dėl esamos Lietuvoje situacijos. Buvo ir tokių akimirkų, kai norėjosi tiesiog viską mesti, nes buvome pavargę nuo nuolatinio galvojimo „kas naujo šiandien laukia“. Kai pats nesijauti saugiai, nelabai gali padėti ir šalia esančiam. Stresą kėlė ir nuolatinė situacija, kai gauni nurodymus su kuriais nevisiškai sutinki, tačiau laiko tartis ar diskutuoti nėra, reikia vykdyti sprendimą, prisiimti atsakomybę. Dažnai norėjosi tiesiog atsitraukti, užsidaryti kažkur namuose (net kelis kartus kilo mintys „susiveikti“ nedarbingumo pažymėjimą) ir prabūti, kol viskas baigsis. Kaip ir suvoki, kad kontroliuoti situacijos negali, bet turi, to iš tavęs tikimasi. Prisipažinsiu, buvo dienų, kai rytais su nerimu atsidarydavau darbinio elektroninio pašto dėžutę. Bijojau dar vieno naujo laiško, su naujais nurodymais, nes kuo toliau, tuo dažniau tai kėlė pyktį – „ir vėl kažkas naujo“, „vėl eilinė nesąmonė“. Baimė pavėluoti, laiku nesureaguoti pastūmė mane priimti sprendimą, kurio įprastomis aplinkybėmis nebūčiau padariusi. Telefone prisijungiau prie darbinio elektroninio pašto ir bent vieną kartą po darbo valandų, patikrindavau jį, o gavusi naujos informacijos, iškart pasidalindavau su kartu dirbančiais darbuotojais, kurie neturi galimybės jos gauti. Riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo per pandemiją labai sumažėjo, ypatingai kolegoms, kurie yra atsakingi už sprendimų priėmimą, nes kartais tą padaryti tenka ne tik vakarais, bet ir savaitgaliais, poilsio ir švenčių dienomis. Prireikia daugiau pastangų, nei įprastai, siekiant atitrūkti nuo darbo. Būna dienų, kai emocijos banguoja nuo euforijos iki visiško nusivylimo, bet patirtis tokia, kad nepaisant to, kokia buvo dienos pradžia, visai nežinai, kas bus vakare (ir atvirkščiai). Tokie emocijų „kalneliai“ kartas nuo karto užbanguoja, bet tada tiesiog tenka „padėti“ emocijas į šoną ir bandyti įsijungti loginį mąstymą, argumentus. Viena kolegė tokiais atvejais vartoja auksinę frazę, pasiskolintą iš vienos buvusios ministrės - „dabar tegu ateina tie, kurie gali padaryti geriau“. Įtakoje tokių emocijų svyravimų, nuolat jaučiamos nežinios ir neapibrėžtumo, aktualios pasidarė temos apie darbuotojų psichikos sveikatos iššūkius pandemijos metu ir kaip su tuo tvarkytis. Globos namų darbuotojus ėmėsi konsultuoti čia dirbančios psichologės. Aš pati, dar pirmojo karantino pradžioje, pradėjau individualų darbą su supervizore. Jei ne tie mūsų susitikimai, išgyventi tokį įtemptą laikotarpį būtų buvę daug sunkiau.
Atradimai, padėję palaikyti socialinius ryšius karantino metu
Atsiribojimas vieniems nuo kitų buvo vienas iš rekomenduotų būdų tiek globos namų darbuotojams, tiek visuomenei. Iššūkiu tapo bendravimo palaikymas tarp globėjų ir klientų. Dalis mūsų klientų yra su sunkia negalia ir naudojimasis technologijomis yra labai apsunkintas, o neretais atvejais ir neįmanomas. Pavyzdžiui asmuo nekoncentruoja dėmesio į vieną vietą arba jį išlaiko labai trumpai. Mano atradimu per pirmąjį karantiną tapo – „vaizdo skambučiai“. Kalbėjimas telefonu užtrukdavo labai trumpai, nes klausymo įgūdžiai yra labai silpni. Tačiau kalbėjimasis matant vaizdą labai pasiteisino ir dabar yra vienintelis dalykas, praskaidrinantis gyventojų kasdienybę taip ilgai besitęsiančio karantino metu, nematant savo globėjų, mamų. Yra globėjų, kurie įvertinę sudėtingą situaciją, bent kartą per savaitę atneša ir palieka lauknešėlius tiek gyventojams, tiek darbuotojams, taip išreikšdami savo palaikymą. Vaikai ir suaugę, turintys autizmo spektro sutrikimą, tapo ramesni. Pas juos nesilanko svečiai, taip pat patiria mažiau dirgiklių neidami į nepažįstamą aplinką, kurioje jaučiasi nesaugūs. Tai iššaukdavo neramų, destruktyvų elgesį, o būnant namuose ši problema išsisprendė savaime. Pats „užsidarymas“ mažomis grupėmis davė daugiau pliusų, nei minusų. Nors iš pradžių gal ir buvo juntama trintis ir asmeninės erdvės stygius tiek darbuotojams, tiek klientams. Reikėjo įdėti pastangų ir laiko, kad tarp grupių darbuotojų išlaikyti gerą, draugišką, ramią atmosferą bei sugebėti išlikti pačiai ramiai bei pozityvios nuotaikos. Daug laiko skyrėme tarpasmeniniams bendravimui, gyviems ir telefoniniais pokalbiais, susikūrėme savo komandos grupę Facebook platformoje. Taip pat artimesnis tapo ne tik bendravimas tarpusavyje, bet ir didesnis dėmesys klientui, galimybė sustoti ir tiesiog būti čia ir dabar. Sakyčiau, priverstinės sąlygos visada būti arti vieniems kitų, leido mums atrasti vieniems kitus „iš naujo“. Atsiskleidė kolegų savybės, kurių anksčiau nepastebėjome - žmonės, nustoję lėkti, bėgti ir nuolat skubėti, atrado savo kūrybines, menines puses. Išaugo administracijos pasitikėjimas darbuotojais, nes dėl karantino apribojimų dalis atsakomybių buvo „perkeltos“ socialiniams darbuotojams - kasdienis gyvenimas, problemų sprendimas, nuotolinis mokymas ir kt. iššūkiai buvo sprendžiami grupėse. Vadovai sako, kad dėl to jaučia „moralinę skolą“, kad negalėjo skirti pakankamai dėmesio, grįžtamojo ryšio (ar bent jau vienodai jo paskirstyti visiems). Apskritai turbūt išmokau gyventi „šia diena“. Arba kaip išgyvenimo žaidime – „pragyventi dar vieną dieną“. Sakoma, kad sunkumai suartina žmones, turbūt būtent taip ir nutiko – pandemija daugiau davė, nei atėmė.
Kas palaiko motyvaciją esant ekstremaliai situacijai?
Pirmojo karantino metu ir dabar labiausiai palaiko žinojimas, kad tu esi reikalingas savo klientams ir kolegoms, kad tik susivieniję ir palaikydami vieni kitus įveiksime šią situaciją. Dalis darbuotojų suprato situacijos sudėtingumą, kad reikia pasirūpinti žmonėmis su negalia, kurie negali savimi pasirūpinti savarankiškai, be mūsų pagalbos. Aš pati dirbu komandoje, kur yra rizikos grupei (virš 60m) priklausantys darbuotojai. Karantino pradžioje, kai baimės ir nežinios buvo daugiau nei patvirtintos ir aiškios informacijos, jie netgi bijojo važiuoti į darbą viešuoju transportu, kad neužsikrėstų virusu. Taip pat į kiekvieną atvejį Lietuvoje esančiuose globos namuose reaguodavo labai emocingai „va dabar jau ir pas mus bus“. Baimė susirgti pačiam tokia pavojinga ir mirtina (pagal tuo metu sklandžiusią informaciją taip atrodė) taip pat kėlė įtampą. Reikėjo įdėti pastangų juos nuraminti, sumažinti patiriamo streso lygį. Jau nuo pradžios karantino buvo kalbama apie priedus gydytojams ir socialinės srities darbuotojams, už darbą rizikingomis sąlygomis per karantiną. Tai gal ir nebuvo pagrindinis motyvacijos šaltinis, tačiau tikrai leido pajusti, kad tavo darbas tokiomis nekasdienėmis sąlygomis, bus įvertintas. Teigiamai vertinu ir mūsų globos namų vadovybės padrąsinančias, susivienyti ir nugalėti koronavirusą skatinančias ir dėkingumą už darbą sunkiomis sąlygomis išreikšiančias žinutes. Motyvuoja ir tai, kad šiuo sudėtingu metu, mes turime socialines garantijas ir darbo vietas, kai daugelis žmonių jų neteko, gyvena nežinioje, bankrutuoja verslai.
Ką mes jau išmokome?
Dirbant su supervizore man teko girdėti pasakymą, kad sudėtinga situacija yra skirta tam, kad mes išmoktume pamoką. Kokią, turime suprasti ar atrasti patys. Taip ir ši „karantininė“ situacija. Nežinau kokią pamoką koronaviruso atsiradimas paruošė globaliniu mastu, tačiau man asmeniškai jau išryškėjo tam tikri kontūrai. Pirmiausiai, kaip svarbu yra komunikuoti su kitais ir tai daryti aiškiai ir savo laiku. Taip pat labai svarbu žinoti ir naudoti įvairius komunikacijos būdus, net esant „normalioms“ sąlygoms. Kaip rodo patirtis, nesant galimybės fiziniam kontaktui, kyla sunkumai ir su mūsų komunikacija. Kita svarbi pamoka ir rekomendacija sau ir kitiems – vienas kito įgalinimas ir palaikymas. Nes mūsų stiprybė yra mūsų kolegos, artimieji, tačiau mes nesuteikiame jiems galimybės mums padėti, neprašydami jų pagalbos ar galvodami, kad jie nieko apie tai nenusimano. Tačiau šiek tiek pasitikėjimo, paskatinimo ir žmonės atsiveria, nustebindami savo atsakingumu ir kūrybiškumu. Nežinia kokią žalą abu karantinai padarė mūsų psichikos sveikatai, tačiau tik palaikydami vienas kitą, pasidalindami savo patirtimi ir empatiškai klausydamiesi vienas kito, mes įveiksime panašias krizes.
Violeta Safonova