Noriu pasidalinti savo gerąja patirtimi kuriant santykį su patyčias mokykloje patyrusia ir išgyvenusia smurtą artimoje aplinkoje, dėl ko bandė nusižudyti, mergaite.
Meno terapijos metu mergaitė nupiešė tamsų sūkurį, ji aiškino, kad tie sūkurio sukiniai atspindi ritmą ir, kad vienintelis dalykas, kuris jai padėjo namuose buvo grojimas gitara (tuo metu atlikau praktiką, todėl studento statusas man leido dalyvauti visuose kitų specialistų vedamuose užsiėmimuose). Taigi įsiterpiau ir pasakiau, kad ir aš groju. Susikausčius ir tyli mergina, regis, nušvito. Pasiūliau kitą dieną atnešti jai gitarą. Sunku žodžiais nusakyti, kas įvyko su ta mergina – tądien personalas pirmą kartą nematė jos verkiančios. Įėjus į skyrių su gitara ant pečių pamačiau merginos veidą – jį puošė plati šypsena. Mergaitė jautėsi svarbi, privilegijuota. Paprašiau pagroti mėgstamiausią kūrinį. Grojo ji prastai, neritmiškai. Pasisiūliau pamokyti, tačiau ji tik laikė instrumentą rankose ir pasakojo, pasakojo, pasakojo... Supratau, kad tai yra ta pagalba, kurios reikia šitam atvejui. Jai net nereikia mano pamokų, nereikia pačio grojimo. Instrumentas yra jos saugumo garantas, jos siena atitverianti nuo kitų. Tai, kad atnešiau jai svarbiausią jos ginklą, ji man atsivėrė. Juokėsi ir verkė, svarstė, analizavo. Regis, nepadariau nieko nežemiško – tiesiog pažiūrėjau į ją kaip į savitą ir įdomią. Parodžiau dėmesį, parodžiau, kad girdžiu, ką ji sako.
Taigi, ši sėkmės istorija padėjo ne tik mergaitei išsilaisvinti, pasitikėti ir atpažinti problemas, ji padėjo ir man. Padėjo augti kaip specialistei ir į kiekvieną klientą žiūrėti kaip į naują, paslaptingą, įdomų, vertingą ir unikalų atvejį. Rėmai, į kuriuos yra įspraudžiamas socialinis darbuotojas turi būti labai elastingi, nes tik dirbant kūrybingai galima neprarasti šio darbo žavesio.
Paauglystė yra sudėtingas gyvenimo tarpsnis, kai formuojasi jauno suaugusiojo tapatumas, šiame tarpsnyje jis susiduria su savojo ,,Aš” paieškomis, kas jau savaime yra sudėtingas patyrimas. Šiame ieškojimų procese socialinio darbuotojo vaidmuo yra itin svarbus, nes susidūrus su sunkumais, paaugliui reikia suaugusiojo, kuriuo galėtų pasitikėti ir, kuris būtų pajėgus jį išklausyti bei padėti, nes tėvais, seneliais, mokytojais jie linkę nepasikliauti.
Ne retai po tokių krizių kaip tėvų skyrybos, patirtas smurtas, problemos su teisėsauga ir kt. paauglys nebeištveria įtampos, neranda kaip išreikšti savo jausmus ir imasi savęs žalojimo, bando nusižudyti. Tai pagalbos šauksmas. Po suicidinių ketinimų paaugliai yra hospitalizuojami psichiatrijos klinikoje, kur ima ryškėti tikrosios priežastys – patirtos krizės, o savęs žalojimas yra jausmų, su kuriais paaugliui pačiam nepavyksta susitvarkyti, išraiška.
Patekę į gydymo įstaigą paaugliai yra sumišę, jiems sunku valdyti emocijas, jie nesupranta kas su jais vyksta, bijo ir neretai nemoka jų išreikšti. Prakalbinti tokį sužeistą jaunuolį yra didelis darbas. Norint padėti yra svarbu gebėti užmegzti pasitikėjimo santykį. Žinant, kad kiekvienas paauglys yra unikalus, turintis savitą supratimą, skirtingus pomėgius ir poreikius, skirtingą gebėjimo reflektuoti lygį – svarbu rasti savitą priėjimo būdą.
Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis,, Lietuvoje gyvena 151 tūkstantis nuo 10 iki 14 metų ir 187 tūkstančiai 15-19 metų gyventojų. Jie yra paaugliai. Apie pusė iš jų gyvena išsiskyrusiose šeimose. 2016 metais į policijos įstaigas už įvairius nusižengimus buvo pristatyti 3791 14–17 metų paaugliai. 2015 metais buvo nustatyti 1837 globos atvejai. 2015 metais buvo užfiksuoti 586 fizinio smurto, 980 psichologinio smurto ir 103 seksualinio smurto atvejai prieš vaikus. Šie duomenys nusako, kad paauglystės laikotarpiu vaikai išgyvena daug sunkių krizinių patirčių, todėl jiems yra būtina pagalba. Tačiau kaip tą pagalbą suteikti jei paauglys niekuo nepasitiki? Jei visi kuriais galėjo pasikliauti nuvylė? Jei tėvai nesupranta, kas vyksta su jų vaikais ir kaip jiems padėti? Baisiausia, kad daugelis tėvų nelaiko to problema ir mano, kad paauglys ,,išaugs” savo bėdas...
Vytautė Žemaitaitytė