Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo pakeitimuose, kurie įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d. keitėsi keli būtent socialiniams darbuotojams aktualūs dalykai.
Visų pirma pakeistas socialinio darbo apibrėžimas „Socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri įgalina žmones, šeimas, bendruomenes ir visuomenę spręsti tarpusavio santykių ir socialines problemas, skatindama socialinę kaitą, gerindama gyvenimo kokybę ir stiprindama solidarumą bei socialinį teisingumą.“ Žinoma galima ginčytis, kad „kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“, bet jeigu siekiame socialinio darbo profesionalumo, pokyčių visuomenės supratime, kas tai yra socialinis darbas, labai svarbu, kad naujame apibrėžime atkreipiamas dėmesys į įgalinimą ir kad tik įgalindami asmenis, galime siekti pokyčių jų gyvenimuose.
Taip pat labai svarbu paminėti, kad atskiriama, jog socialinį darbą dirba tik socialiniai darbuotojai ir tik jie turi tokią funkciją. Visi kiti specialistai, kurie prisideda prie socialinių paslaugų teikimo yra įvardijami kaip socialinių paslaugų srities darbuotojai. Šis pokytis taip pat padeda atskirti ir išgryninti socialinių darbuotojų identitetą ir jų, kaip savo srities profesionalų, vaidmenį.
Tačiau turbūt aktualiausi klausimai lieka tai, kas gali dirbti socialiniu darbuotoju, kaip socialiniai darbuotojai turi tobulinti savo profesinę kompetenciją ir atestuotis. Šios tvarkos konkrečiai apibrėžiamos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintose Socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo tvarkos apraše ir Socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos apraše.
Dirbti socialiniu darbuotoju gali asmenys, kurie yra įgiję socialinio darbo kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir turi socialinio darbuotojo kvalifikaciją; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir yra baigę socialinio darbo studijų programą; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą socialinių mokslų studijų srities kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir išklausė bei atsiskaitė už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą, ne socialinių mokslų studijų srities kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir išklausė bei atsiskaitė už ne mažiau kaip 60 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje; arba yra įgiję socialinės pedagogikos kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ar socialinio pedagogo kvalifikaciją (jeigu bus dirbama su vaikais ir (arba) socialinės rizikos šeimomis).
Kalbant apie socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą, pirmiausia atkreiptas dėmesys į viso šio proceso principus. Ir pats pirmasis nurodo šiek tiek kitokią kryptį nei iki vasario vidurio galiojusioje kvalifikacijos kėlimo tvarkoje, t.y. darbuotojo profesinės kompetencijos tobulinimas siejamas su visos įstaigos, organizacijos paslaugų kokybės tobulinimu. Paprasčiau tariant, siekiama įtvirtinti požiūrį, kad visa socialinių paslaugų įstaiga (plačiąją prasme) yra atsakinga už paslaugų kokybę. Neneigiama asmeninė socialinio darbuotojo atsakomybė už savo kompetenciją, tačiau ir nėra perkeliama visa atsakomybė už įstaigos paslaugų kokybę. Kaip ir iki šiol socialiniai darbuotojai privalo savo profesinę kompetenciją tobulinti ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus. Tačiau atsiranda naujovė, kad iš 16 val., tik 60 proc. turi būti surinkta pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas;aukštųjų mokymo įstaigų, vykdančių socialinio darbo studijas, patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programą, kitas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar Departamento patvirtintas programas arba dalyvaujant supervizijoje. Dalyvavimas supervizijoje yra privalomas, t.y. profesinę kompetenciją privaloma tobulinti 16 val., iš jų 60 proc., t.y. apie 10val. laiko turi būti tobulinamasi pagal aukščiau išvardintas programas ir iš tų 10 val. bent kažkokia dalis valandų turi būti surinkta dalyvaujant supervizijoje. Likusias valandas socialiniai darbuotojai gali surinkti tobulindamiesi kituose renginiuose (seminarai, konferencijos, stažuotės ir t.t.), kurie tiesiogiai siejasi su profesine veikla.
Profesinės kompetencijos tobulinimas yra neatsiejamas nuo kompetencijų vertinimo ir įsivertinimo. Socialiniai darbuotojai savo profesinės kompetencijos tobulinimo poreikius įsivertina pagal atskiras kompetencijų rūšis ir įvertina pats kurias kompetencijas jis turėtų patobulinti, kad galėtų kuo geriau ir profesionaliau atlikti savo funkcijas ir, svarbiausia, padėti klientams. Po asmeninio socialinio darbuotojo įsivertinimo, rekomenduojama įsivertinimo rezultatus aptarti su vadovu arba kolega. Tai atlikti rekomenduojama norint išlaikyti kiek įmanoma daugiau objektyvumo, t.y. kad socialiniai darbuotojai per daug neigiamai arba teigiama neįvertinų savo kompetencijų ir jas patobulintų tikrai ten, kur labiausiai trūksta žinių, gebėjimų, motyvacijos, vidinių nuostatų ar pan. Taip pat labai svarbu paminėti, kad socialiniai darbuotojai negali už savo veiklos įsivertinimą patirti neigiamų pasekmių ir tai neturi daryti neigiamos įtakos jų profesiniams santykiams, priešingai – turi būti suteikiama galimybė tobulinti profesinę kompetenciją. Įsivertinimai turėtų būti atlikti kartą per metus. Kaip ir buvo minėta anksčiau, už profesinės kompetencijos tobulinimą yra atsakingi socialiniai darbuotojai ir organizacija, todėl yra reglamentuojamas, kad socialinių paslaugų įstaigos, organizacijos biudžete privalo būti numatyta lėšų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai tobulinti, t.y. įstaigos turėtų rūpintis savo darbuotojais, jų kompetencijomis ir bent kažkiek finansuoti darbuotojų mokymus, kadangi įstaigos paslaugų kokybė taip pat priklauso ir nuo darbuotojų kompetencijų.